Martyno Ambrazo nuotrauka
Pirmieji Trečiojo Lietuvos Statuto leidimai buvo atspausdinti Mamoničių spaustuvėje Rotušės aikštės name Vilniuje (Didžioji g. 19, kampas su Stiklių g.).
Pastatas turi turtingą knygų leidybos istoriją. XVI a. pradžioje šioje vietoje jau veikė spaustuvė. 1522 m. čia Pranciškus Skorina išspausdino pirmąją LDK teritorijoje knygą „Mažąją kelionių knygelę.“ Jo leidybinė veikla truko neilgai – iki 1525 m. Jis stengėsi rašyti paprasta, šnekamąja liaudies kalba, todėl laikomas pirmųjų knygų gudų kalba leidėju.
1574 m. Vilniaus pirkliai Lukas ir Kuzma Mamoničiai nusipirko čia buvusį pastatą ir įkūrė spaustuvę. Tai buvo turtingi ir įtakingi Vilniaus žmonės – Kuzma priklausė valdančiajam miesto elitui, ilgą laiką buvo Vilniaus burmistru. Šriftams nulieti pradžioje buvo pasamdyti spaustuvininkai iš Maskvos, kurie čia su pertraukomis dirbo apie dešimtmetį. Pirmasis leidinys – „Evangelijos“ – išėjo 1575 m.
1586 m. spaustuvė gavo Stepono Batoro privilegiją bažnytine slavų, graikų ir rusėnų kalbomis spausdinti religijos ir teisės knygas, platinti jas Abiejų Tautų Respublikoje be muito. Buvo spausdinamos knygos stačiatikių bažnyčiai ir mokyklai. Jos paplito LDK, Maskvos valstybėje, o taip pat pietinių slavų žemėse Balkanuose. Po Brastos bažnytinės unijos (1596) pereita iš esmės prie unitų literatūros, nors nenorint prarasti Maskvos rinkos, spausdintos ir stačiatikiškos knygos.
Plačių pažinčių dėka, ypač dėl iždininko pareigas ėjusio brolio Luko ryšių, spaustuvei pavyko gauti nemažai pelningų valstybės užsakymų. Vienas tokių buvo Trečiojo Lietuvos Statuto spausdinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo spausdinamas bent 5 kartus: 1588, 1592, 1594, 1614 ir 1619 m. Ruošdamasis šiam darbui K. Mamoničius 1588 Lvove nupirko Ivano Fiodorovo spaustuvę. Nuo 1586 Mamoničiai leido Lietuvos DK teisinę literatūrą rusėnų ir lenkų kalbomis – visus Tribunolo ir Trečiojo Lietuvos Statuto leidimus iki XVII a. pirmojo ketvirčio, seimų konstitucijas, nutarimus dėl mokesčių rinkimo ir pan.
1607 metais, po brolių Lukos ir Kuzmos mirties, spaustuvę perėmė pastarojo sūnus Leonas, kuris vardą gavo L. Sapiegos (1557-1633) garbei. Tai buvo Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas. Sapiega prisidėjo 1581 m. įkuriant LDK vyriausiąjį tribunolą, o taip pat vadovavo didžiausiam Mamoničių spaustuvės projektui – Trečiojo Lietuvos Statuto rengimui.
Leonas Mamoničius mokėsi vietinėje brolijos kolegijoje, turėjo literatūrinių sugebėjimų, mokėjo kalbų – lenkų, gudų, senąją bažnytinę slavų. Nuo 1601 jau kaip reikiant ėmė darbuotis šeimos spaustuvėje: parengė spaudai unitų maldaknygę. Buvo Vilniaus magistrato, pirklių ir Šv. Trejybės unitų bazilijonų brolijos narys, be to, kaip ir visa šeima, puikiai išmanė verslą. Kai 1614 jam suteiktas karališkojo tipografo titulas, imasi leisti oficialius raštus lenkų kalba. Leonas Mamoničius leido daug proginės literatūros – daugiausia epitafijas ir panegirikas didikams Radviloms, Sapiegoms, Zenevičiams, Vainoms.
XVI-XVII a. sandūroje buvo pastatytas tas spaustuvės namas, kurį šiandien matome Rotušės aikštėje. Pradėjusi nuo išimtinai rusėniškų kirilica rašytų leidinių, XVII a. spaustuvė daugiausiai spausdino lenkų kalba. Iš viso buvo išspausdinta apie 115 leidinių, iš jų 55 kirilica, 60 – lotyniškais rašmenimis. Tačiau konkurenciją išlaikyti buvo sunku. Paskutinis leidinys pasirodė 1624 metais. Spaustuvės įrangą 1628 perėmė unitai bazilijonai, su kuriais Leonas ilgus metus glaudžiai bendradarbiavo.
