I straipsnis
Apie kumelių kaimenės pagrobimą ir apie jos kainą
Nustatome, jeigu kas kokioje nors žemėje pagrobtų kunigaikščio, pono, žemionio kumelių kaimenę ir tos kaimenės laikytojas, eržilą arba kumelę ar kiek jų būtų nugaišintų arba sau pasisavintų, tada tas už eržilą ir kumelę turi sumokėti su atlygiu. O kaina už kunigaikščio, pono ir žemionio kaimenę tokia turi būti: už eržilą – aštuonios kapos grašių, už kumelę – keturios kapos grašių. Tačiau už kiekvieną iš tų eržilų ar kumelių, jeigu parduodant kas daugiau būtų duota, tada deramai įrodžius privalės tą kainą mokėti ir taip pat pridėdamas atlygį.
II straipsnis
Kaip reikia elgtis ganykloje ir apie grobimus iš ganyklų
Taip pat nustatome, kad niekas kumelių kaimenės svetimoje senolijoje, taip pat ir savo nuosavoje [senolijoje] bei ganykloje paimti ir užgrobti negali. O jeigu kas kieno nors [senolijoje] arba savo senolijoje kaimenę paimtų arba užgrobtų, tada toks turi jam [kieno kaimenę užėmė ar pagrobė – past. R. J.] sumokėti baudą – tris rublius grašių ir pagal aukščiau aprašytą nutarimą atlyginti žalą, kuri tai kaimenei padaryta, nes negali už nuganymą kaimenės paimti ir, jei užtiktų ją ganykloje, turi paskelbęs kaimynams išvyti ją pas tą poną, kieno kaimenė yra, ir ganyklą turi aprodyti pašaliniams žmonėms [kviestiniams – past. R. J.] bei su tais žmonėmis įvertinti arba, jei taip įmanoma, ir su vazniu, tada tas, kieno kaimenė žalą padarė, privalės už nuganymą sumokėti. Vis dėlto paleidžiame tik kumelių kaimenę, kad ganykloje nebūtų užlaikyta. O arkliai jojimui bei darbiniai ir visi kitokie raguočiai bei neraguočiai gyvuliai ir taip pat kiaulės, žąsys, antys ganykloje turi būti užlaikomi pagal senąjį paprotį ir, kai tik užlaikys, turi pranešti tam ponui, kieno gyvuliai, kad savo gyvulius už užstatą paimtų ir teistis dėl nuganymo atvyktų, ir kokį atlygį už tokią žalą ganykloje kuopos teismas priteis, tas ponas, kieno gyvuliai buvo užlaikyti, turi sumokėti. O jeigu po pranešimo to, kam būtų nuganyta, tas kitas ponas savo gyvulių už užstatą paimti ir į kuopos teismą eiti nenorėtų, tada tas, kas užlaikys, ne vėliau kaip per tris dienas turi pranešti apie tą nuganymą pašaliniams geriems žmonėms, ir kokią žalą tie pašaliniai [žmonės] arba vaznys apskaičiuos atsižvelgdami į javų derlių ir žalos dydį, jam padarytą, jis turi už tą patirtą žalą pasilikti tiek gyvulių, kiek žalos padaryta, o likutį nuvaryti pas tą poną, kieno tie gyvuliai yra. Visgi kumelių kaimenė, arkliai ir įvairūs gyvuliai gali laisvai ganytis be piemens tik iki Šventojo Jurgio dienos, tačiau ne po rugienas ir ne po kitus javus, bet jau praėjus savaitei po Šventojo Jurgio dienos, per visą vasarą iki Visų šventųjų dienos kiekvienas turi prie savo gyvulių sargą arba piemenį turėti. O senatis sumokėjimui už nuganymą javais ir šienu neturi tęstis ilgiau kaip tik pagal senąjį paprotį iki Kalėdų. O kas nenorėtų mokėti už nuganymą pagal kuopos teismo sprendimą iki Kalėdų, tada nuskriaustoji šalis savo priešingą šalį gali pašaukti per galutinį terminą į žemės teismą. O teismas pagal įrodymus tų, kas vertino nuganymą, arba pagal vaznio paliudijimą turi ieškovui tą žalą [iš kaltojo – past. R. J.] dvigubai priteisti ir išieškojimą padaryti.
III straipsnis
Jeigu kas šlėktos arba šlėktos moters akivaizdoje apiplėštų
Taip pat nustatome, jeigu kas šlėktos arba šlėktos moters akivaizdoje apiplėštų, arklius atimtų prie bažnyčios, turguje arba lauke, kelyje ar kur kitur arba tarno, kuris šalia savo pono ar ponios kelyje važiuotų arba į kokią vietą atvažiuotų, akivaizdoje arklį paimtų arba iš vežimo iškinkytų, bet jokių muštynių nesukeltų, ir galutinai, nors to apiplėšto asmens [šlėktos ar šlėktos moters – past. J. M.] to apiplėšimo metu nebūtų [nusikaltimo padarymo vietoje – past. J. M.], tačiau tai būtų įrodyta deramu įrodymu, tada tas, kuris apiplėšė, turi atlyginti šlėktai ar šlėktos moteriai pagal luomą taip pat kaip būtų sumušęs. O jeigu kas iš tarnų per tokį apiplėšimą būtų sužeistas arba sumuštas, tai ir tarnams atlyginti pagal jų luomą ir už arklį taip pat arkliu, ir su įrodymu žalą, jeigu bus per tą apiplėšimą padaryta, atlyginti. O jeigu kieno nors tarnui, važiuojančiam su savo pono pasiuntimu, vienam be pono kelyje ar kur kitur jo pono arklį kas nors iš jo atimtų, ar būtų muštynės ar jų nebūtų, vis dėlto tas, kas tokį apiplėšimą šlėktai padarys, privalės teisme įrodžius kaip už arklį arkliu, taip ir tam tarnui, kurį apiplėšė, pagal to tarno luomą atlyginti ir kitą žalą, jei ji per tą apiplėšimą padaryta, atlyginti ir sumokėti. O jeigu kas lauke besiganantį šlėktos arklį savavališkai pasisavintų, toks įrodžius tik už arklį arkliu atlyginti turi.
IV straipsnis
Apie kunigaikščio, pono ir žemionio žmogaus apiplėšimą
Taip pat nustatome, jeigu šlėkta kieno nors žmones apiplėštų turguje, prie bažnyčios ir vieškelyje, toks turi nukentėjusiajai šaliai sumokėti baudą – šešis rublius grašių ir grobinį su atlygiu atiduoti, tai yra – už arklį atlyginti arkliu, už jautį – jaučiu. O jeigu šlėkta apiplėštų kieno nors žmones lauke arba kur kitur, bet muštynių nesukeltų, tada turi sumokėti tris rublius grašių ir taip pat už grobinį atlyginti. O jeigu žmogynas [valstietis – past. J. M.] žmogyną prie bažnyčios arba turguje, kelyje apiplėš, tada turi sumokėti du rublius grašių, o jeigu lauke apiplėš – rublį grašių. O jeigu žmogynas apgrobtų šlėktą arba šlėktos moterį, dėl to turi būti teisiamas pagal šio skyriaus trečią straipsnį ir taip pat visą grobinį su atlygiu sumokėti: už arklį atlyginti arkliu, už jautį – jaučiu, už karvę – karve, ir už kiekvieną gyvulį, kokį tik pagrobtų, atlygindamas tuo pačiu turi atiduoti arba sumokėti už jį tą kainą, kaip žemiau aprašyta.
V straipsnis
Namuose augintų darbinių arklių kaina
Už arklį arba už kumelę – dvi kapos grašių, už trejų metų eržilą darbinės kumelės – dvi kapos grašių, už trejų metų kumelę – dvi kapos grašių, už vienų metų kumeliuką – kapa grašių, už kumeliuką iki metų – keturiasdešimt grašių. Vis dėlto jeigu kuris žmogus tvirtintų, kad tokie darbiniai arkliai buvo pirkti, tada už kiek pirko, dėl ko deramai įrodžius, tiek turi būti sumokėta.
VI straipsnis
Didelių ir mažų namuose augintų galvijų kaina
Už jautį – dvi kapos grašių, už bandos bulių – pusė kapos grašių, už karvę – šimtas grašių, už telyčią – septyniasdešimt grašių, už neapmokytą [arti] jautį – kapa grašių, už trejų metų telyčią – keturiasdešimt grašių, už vienų metų veršį – trisdešimt grašių, už veršį iki metų – dvidešimt grašių, už nupenėtą meitėlį – kapa grašių, už nenupenėtą – puskapė grašių, už kuilį – keturiasdešimt grašių, už kiaulę – dvidešimt grašių, už puskiaulę – dvylika grašių, už paršiuką iki metų – penki grašiai, už avį – penkiolika grašių, už aviną – dvidešimt grašių, už kastruotą vienų metų aviną – penkiolika grašių, už ėriuką – šeši grašiai, už ketverių arba penkerių metų ožį – keturiasdešimt grašių, už trejų metų – pusė kapos grašių, už vienų metų – dvidešimt grašių, už ožką – dvidešimt grašių, už ožiuką iki metų – šeši grašiai.
VII straipsnis
Naminių paukščių kaina
Žąsis – trys grašiai, kaplūnas – šeši grašiai, višta – trys grašiai, gaidys – du grašiai, antis – du grašiai, antinas – du grašiai, balandis – grašis, nupenėta antis – trys rubliai grašių, už povą arba povę – trys kapos grašių, už naminę gulbę – trys kapos grašių, už olandišką gaidį arba vištą – dvidešimt grašių.
VIII straipsnis
Paukščių, laikomų medžioklei, kainos
Rausvasis medžioklinis sakalas – šeši rubliai grašių, už baltąjį medžioklinį sakalą – penki rubliai grašių, pilkasis medžioklinis sakalas – trys rubliai grašių, sakalas keleivis – trys rubliai grašių, didysis vištvanagis – dvi kapos grašių, už taurųjį sakalą – dvi kapos grašių, už paukštvanagį – penkiasdešimt grašių, už startsakalį – trisdešimt grašių.
IX straipsnis
Javų, šieno ir daržovių kaina
Rugių guba – dvidešimt grašių, rugių statinė – dvidešimt keturi grašiai, kviečių guba – dvidešimt grašių, vasarinių rugių guba – dvidešimt grašių, miežių guba – dešimt grašių, kviečių [spelta] guba – dešimt grašių, avižų guba – aštuoni grašiai, grikių guba – aštuoni grašiai, žirnių guba – dešimt grašių, sorų guba – aštuoni grašiai, pupų guoba – aštuoni grašiai, lęšių guba – šeši grašiai. Už statinę tų aukščiau paminėtų javų turi būti mokama dukart didesnė kaina nei nurodyta už gubą. Linų guba – dvidešimt keturi grašiai, kanapių guba – dvidešimt grašių, už statinę linų sėmenų – keturiasdešimt grašių, už statinę kanapių – trisdešimt grašių, už statinę aguonų – penkiasdešimt grašių, ropių arba ridikų statinė – šeši grašiai, šešiasdešimt gūžių kopūstų – trys grašiai, morkų statinė – šeši grašiai, pastarnokų statinė – šeši grašiai, burokų statinė – šeši grašiai, raugintų agurkų statinė – dvidešimt grašių, o šviežių – šeši grašiai, valgomų svogūnų statinė – dvidešimt grašių, česnakų statinė – trisdešimt grašių, svogūnų sėklų svaras – dvylika grašių, agurkų sėklų svaras – aštuoni grašiai, už vieną arklinį vežimą šieno – aštuoni grašiai.
X straipsnis
Naminio maisto atsargų kaina
Už mėsos paltį – dvidešimt grašių, už lašinius – penkiolika grašių, už kumpį – du grašiai, už puodynę sviesto – kapa grašių, už didelį kampuotą sūrį – du grašiai, už mažą apskritą sūrį arba už saldinį sūrį – aštuoni pinigėliai, už apskritą naminį sūrelį – keturi pinigėliai, už puodynę medaus – kapa grašių.
XI straipsnis
Namų gamybos daiktų, drabužių ir kitų daiktų kaina
Už dėvimus vyriškus avikailio kailinius – kapa grašių, už moteriškus avikailio kailinius – septyniasdešimt grašių, už puskailinius – pusė kapos grašių, už sermėgą – dvidešimt kapų grašių, už mėlyną arba raudoną maršką – dvylika grašių, už juodą maršką – aštuoni grašiai, už uolektį paprastos sermėginės gelumbės – trys grašiai, už uolektį plonos lininės drobės – šeši grašiai, už uolektį plono persišviečiančio medvilninio audinio – šeši grašiai, už uolektį nuometo [ištekėjusių moterų galvos apdangalas, rankšluosčio formos – past. J. M.] – du grašiai, už uolektį paprastos lininės drobės – du grašiai, už uolektį pašukinės drobės – grašis, už uolektį šiurkščios drobės – pusė grašio, už uolektį audinio staltiesiems, pagal verpalų ir audimo kokybę taip, kaip ir už drobę, už uolektį rankšluostinės drobės – pusė staltiesinės drobės kainos, už namų darbo kilimus, užtiesalus, taip pat drobę patalams ir kitus reikalingus daiktus bei naminę mantą – pagal įrodymą ir teismo nuožiūrą.
Už kirvį – šeši grašiai, už pjautuvą – du grašiai, už dalgį – šeši grašiai, už valstietiškus diržinius pavalkus – šeši grašiai, už paprastus – du grašiai, už lanką – du pinigėliai, už karnines vadžias – pusė grašio, už kanapines – grašis, už paprastas valstietiškas roges malkoms vežti – du grašiai, už paprastą valstietišką vežimą – šeši grašiai.
Už balną, apynasrį, pakinktus, pavadžius, apynasrius, už ratus ir kitus reikmenis – pagal įrodymą ir teismo sprendimą. Už didelį kirvį plačiais ašmenimis ir kitokį kirvį dailidės, kubiliaus, račiaus kirvį, taip pat už pjūklus, grąžtus, kaltą, oblius, gremžtukus ir kitus įrankius dailidei, staliui ir račiui, malūnininkui, taip pat kalviui, šaltkalviui ir visiems kitiems įvairių amatų amatininkams dėl priklausančių įrankių turi būti teisiama ir mokama pagal įrodymą ir pagrįstą teismo nuožiūrą.
XII straipsnis
Kaina už šunis
Už naminį šunį – trys kapos grašių, už pėdsekį ir už medžioklinį skaliką – trys rubliai grašių, už bebrinį šunį – trys rubliai grašių, už meškašunį ir kurtą – trys kapos grašių, už vižlą – dvi kapos grašių, už medžioklinę laiką – trys kapos grašių, už sekiką – pusantros kapos grašių, už pašūvinį šunį – trys kapos grašių, už šunį varovą – trys rubliai grašių, už Milano šunį – trys rubliai grašių, už sakalinį kurtą – trys rubliai grašių.
XIII straipsnis
Jeigu nepririštas šuo kam nors įkąstų arba ką nors sužalotų, ir taip pat jei kas šunį užmuštų
Taip pat nustatome, jeigu šuo ką nors apkandžiotų kieno nors užsiundytas, ir jis su šaukimu pašauktas į teismą dėl to užsiundymo neprisipažintų, tokiam teismas turi paskirti išsiteisinimą priesaika, kad to nepadarė. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada, kai ieškovas prieš jį dėl to prisieks, jis privalės atlyginti, tarsi jis pats savo ranka būtų sužeidęs. Jeigu kas kam nors šunį tyčia, o ne gindamasis ranka užmuštų arba nušautų, toks privalės už tą šunį sumokėti pagal kainą, aukščiau aprašytą. Tačiau jeigu jį užmuštų lazda laikydamas ją rankoje arba kokiu nors ginklu save gindamas, o ne šoviniu ir ne strėlėmis, toks neprivalės už tą šunį mokėti.
XIV straipsnis
Jeigu kas savo namuose turėtų šunį arba gyvulį, kuris kaimynams darytų žalą
Nustatome, jeigu kieno nors namų šuo arba gyvulys kokią nors žalą apylinkėje padarytų, o tas namų šeimininkas, žinodamas apie tai, nenorėtų to gyvulio saugoti ir šuns pririšto laikyti bei turėti, tada toks privalės visą žalą, padarytą kaimynystėje tokio gyvulio arba šuns, sumokėti ir atlyginti, dėl ko deramas įrodymas bus padarytas. O jeigu toks gyvulys sužeistų žmogų, tada tas gyvulys turi būti atiduotas tam, ką jis sužeidė. O taip pat, jeigu kas turėtų piktą arklį, kuris kenktų žmonėms, tada jis [šeimininkas – past. R. J.] privalės pakabinti jam ant kaklo arba ant kojos varpelį dėl to, kad tai matydami kiti prie jo nevažiuotų. O jeigu kas važinėtų su tokiu arkliu be varpelio ir tas arklys ką nors sužeistų, tada tas arklys už tai nukentėjusiajam turi būti atiduotas.
____________
Darbinis vertimas. Autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), Jevgenij Machovenko (VU TF). Taisoma ir pildoma…
