I straipsnis
Apie tėvoninių, motininių ir visokiu būdu įgytų dvarų užrašymus
Nustatome, kad kiekvienam galima savo tėvoninius, motininius, ištarnautus, pirktus ir kokiu tik būdu įgytus bei įvardytus dvarus, nežiūrint trečios ar dviejų dalių, bet viską bendrai, kas ką turi, ar pusę, ar kurią jų dalį arba vieną atskirai, arba žmones, žemes, ką tik norės iš jų pagal savo valią ir sumanymus atiduoti, parduoti, dovanoti, užrašyti, įkeisti, nuo vaikų ir giminių atitolinti ir pagal savo nuožiūrą valdyti. Ir nors pirmiau kurią nors dalį ar pusę savo dvaro arba kiek nors žmonių ir žemių kam parduotų arba užrašytų, tada dalį visų tų likusių dvarų taip pat galės amžinai valdyti, įkeisti, kokia tik bus jo valia, taip atitolindamas tai nuo vaikų ir giminių. Visgi dėl to savo pardavimo arba dovanojimo kiekvienas, kas parduoda arba dovanoja, turi pirmiau padaryti užrašymą su savo antspaudu ir parašu savo ranka, kas moka rašyti, ir antspaudais gerų žmonių, trijų arba keturių šlėktų tautos asmenų, tikėjimo vertų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sėslių, asmeniškai pakviestų to, kas parduoda. O jeigu tas, kas parduoda arba užrašo, pats rašyti nemokėtų, tada turi tam savo užrašymui tokius antspaudininkus paprašyti, kurie su savo antspaudais ir asmeniškai savo rankomis tą raštą pasirašytų. Paskui pats asmeniškai mums, valdovui, arba mūsų žemės teismui, kuriame paviete tas dvaras yra arba kuriam teismui jis priklauso, turi pareikšti. O jeigu būtų toli nuo to pavieto, kuriame tas dvaras yra arba kuriam teismui jis priklauso, tada jam bus galima kitame teisme, kuris arčiausiai bus, apie tokį savo užrašymą paskelbti ir į knygas tai įrašyti. O tas, kam tai parduota arba kokiu nors būdu užrašyta, su tuo savo raštu užrašu ir taip pat teismo išrašu turi važiuoti arba tai siųsti į tą pavieto žemės teismą, kuriame paviete tas dvaras bus. Ir apie tai paskelbęs ir parodęs, turi į žemės knygas tą savo užrašymą įtraukti, ir teismas tuo teismu turi tikėti. O kas mums, valdovui, arba Vyriausiajam Teismui bus pareikšta, tai ir be įtraukimo į kitas pavieto knygas turi galioti.
II straipsnis
Jeigu kam reikėtų padaryti užrašymą ne žemės teismo sesijų metu
Taip pat nustatome: jei kas norėtų savo nekilnojamąjį turtą amžiams perleisti tarp žemės teismo sesijų, be kurių žemės teismas neįpratęs posėdžiauti, tada tas turi atvykti į pilies teismą, kur teismas mūsų, valdovo, yra paskirtas, ir ten užrašymą, sudarytą dalyvaujant vaivadai, seniūnui, kur pilies teismai yra, parodyti, pripažinti ir duoti jį į pilies knygas žodis žodin įrašyti bei paimti išrašą su antspaudu ir asmenišku parašu jo ranka. Toks užrašas ir išrašas galios iki dviejų žemės teismo vykdomų sesijų ir toliau per tas žemės teismo sesijas tas užrašymas turi būti perkeltas į žemės knygas ir į knygas įrašytas, ir jis [darantis užrašymą] turi išrašą iš knygų su jų teismo antspaudais paimti. O jeigu toks užrašymas į žemės teismą per tas teismo sesijas perkeltas nebūtų, tada tas užrašymas jokios galios neturi, ir pagal tai to turto, kas kam užrašyta, neturi gauti. O nesant vaivadų, teismo seniūnų tuose teismuose ir miestuose tokie užrašymai pripažinimo raštais bus laikomi, taip pat asmenys būdami patys [kas ką užrašo] asmeniškai pripažinę tokius užrašymus, patys pasirodę tam teismui turi būti bendrame jų pilies teisme paseniūniui, teisėjui ir raštininkui paskelbę bei pareiškę ir išrašai turi būti duodami su jų antspaudais ir parašu jų ranka, tačiau ne mažiau kaip dvejų, jeigu trečiasis rašyti nemokėtų. O jeigu tas užrašymas kam duotas amžiams ne pagal šį Statutą būtų sudarytas, toks užrašymas turi būti negaliojantis ir jame aprašyto turto niekas neturi gauti, tik kad žemės senaties dėl šio užrašymo sunaikinimo besiskundžiantysis nepraleistų.
III straipsnis
Sąlyga dėl užrašymų pernešimo iš pilies į žemės teismą
Jeigu kas pirkimo, dovanojimo ir kitus savo užrašymus pagal šį Statutą, iš pilies knygų į žemės knygas kaip antrame straipsnyje, aukščiau šiame skyriuje yra aprašyta, per žemės teismo sesijas pernešti dėl karo arba maro epidemijos negalėtų, tada nustatome taip, kad tokie pirkimų ir kitų užrašymų nepernešimai iš pilies į žemės teismą dėl šalies karo tarnybos ar dėl maro epidemijos teisei to, kas pirko arba kokia kita teise laikė, niekuo kenkti neturi. Vis dėlto grįžus iš mūsų šalies karo tarnybos arba pasibaigus maro epidemijai, per pirmąsias žemės teismo vykdomas sesijas toks užrašas ir pilies teismo išrašas turi būti pernešti ir į knygas įrašyti.
IV straipsnis
Niekas niekam neturi jokio palikimo užrašyti, ko pats rankose neturi
Taip pat jeigu kas norėtų kam užrašyti kokį palikimą, kuris turėtų jam atitekti pagal kokią nors teisę po giminaičio mirties, o tas giminaitis dar būtų gyvas, po kurio mirties tą palikimą turėtų tas gauti, tada tokio palikimo niekas negali niekam užrašyti nei parduoti ir kokią nors pinigų sumą dėl to įnešti, ir tik po to giminaičio mirties rankos į tą teisę [palikimą] jam atsivertų. O jeigu kas kam tokį palikimą dar gyvam esant tam, po kurio mirties jis to palikimo lauks, užrašytų, parduotų arba taip pat dėl to kokią nors pinigų sumą įneštų, toks užrašymas teisėtu neturi būti laikomas. Ir jeigu koks palikimas po kieno nors mirties kam pagal prigimtinę teisę atitektų ir tas, kam į tokį palikimą prigimtinė teisė atsivertų, nors ir būtų tas dvaras laisvas ar prie skolų jo protėvių privestas, o dėl savo skurdo ar nerūpestingumo negalėdamas pats jo ieškoti, savo gera valia kam nors kitam tą savo teisę norėtų perleisti, ir kam deramai užrašyti arba pavesti, visa tai jam bus galima padaryti. Ir tas, kam tai užrašyta, galės to paveldėjimo, kaip ir pats ieškovas, kam tai atiteko, teisme iš laikančiojo ieškoti ir išieškojęs pagal savo teisę tuo naudotis turi. Taip pat ir tokį dvarą, kurį pats įkeistų arba kam iki gyvenimo pabaigos perleistų, jam bus galima kam nors kitam amžinai perleisti ir savo teisę amžinai kam tik panorėtų perduoti ir perleisti, nesvarbu, kas tą dvarą įkeistą arba iki gyvenimo pabaigos laikytų.
V straipsnis
Kas kam dvarą arba žemę užrašytų po savo mirties, o tas, kam tai užrašyta, to mirties nesulaukęs pirmiau numirtų
Taip pat nustatome: jeigu kas kam dvarą ar žmones po savo mirties deramai užrašytų, o tas, kam tas turtas būtų užrašytas, nesulaukęs mirties to, kuris tai jam būtų užrašęs, pats pirmiau numirtų, tada tas gali tą turtą kitam užrašyti, kam bus jo valia. Bet jeigu tas [kam užrašė] būtų gyvas, o jis, jam užrašęs, po to kam nors kitam kitu užrašymu tą patį turtą užrašytų, tada tas pirmas užrašymas turi pasilikti galioti, o paskutinis turi būti į nieką paverstas. Taip pat jeigu kas kam parduotų dvarą ar žmones, ar žemes, paskui pats tai dar kam kitam parduotų, tada tas, kas pirmas nupirko, turi tai laikyti, o tas, kuris po to nupirko, turi savo pinigų iš pardavusiojo ieškotis.
VI straipsnis
Jei kas duotų kokio turto užrašymą, pareikštą teisme, tas užrašymas turi pasilikti galioti kiekvienoje byloje
Taip pat nustatome: jei kas norėtų kokio nors kilnojamojo turto užrašymą padaryti, tada turi kiekvienas nuo savęs duoti užrašymo raštą su savo antspaudu ir su antspaudais šlėktų tautos žmonių, tikėjimo vertų, ne mažiau kaip trijų arba dviejų asmenų, ir pasirašytą savo ranka, jeigu rašyti mokėtų. O antspaudai ant raštų ne pagal prašymą už akių ar parašytu raštu pridėti turi būti, bet asmeniniu žodiniu prašymu. Visgi kiekvieni tokie užrašymai, o tai yra būtent kada kas kam dvarą, žmones arba žemes įkeitimu perleistų ar paskolinęs pinigų sumą nustatytam terminui tą sumą dėl dvaro, žmonių arba žemių užrašytų ir leisdamas dėl tos sumos neatidavimo per nustatytą terminą geranorišką įvesdinimą į dvaro, žmonių ir žemių valdymą, tas kiekvienas nuo savęs įkeitimą ir užrašymus turi duoti, atvykdamas asmeniškai mums, valdovui, arba žemės teismui arba pilies teismui, kur arčiausiai bus, pareikšti ir duoti tai į knygas įrašyti. O tas, kas perka, taip pat turi savo raštą, priešingą tam, iš ko perka, duoti su savo antspaudu ir parašu savo ranka, ir taip pat su trijų arba dviejų pašalinių žmonių antspaudais, pareiškiant tai, iš ko ir ką nupirko. O kas rašyti nemokėtų, tą savo raštą dar teisme pareikšti turi. Ir po to, jeigu kas atgal savo įkeitimą iš ko išpirks, turės ir privalės tą, kas savo pinigus ima, pakvituoti ir tą jo užrašytą raštą grąžinti ir taip pat tame teisme į tas knygas duoti įrašyti, kad su juo pagal tą užrašymą visiškai atsiskaityta. O jeigu kas, imdamas savo pinigus, to savo raštu pakvituoti ir į knygas duoti įrašyti, kaip jam tai anksčiau buvo padaryta, ir visiško atsiskaitymo pripažinti nenorėtų, tada tas su šaukimu per galutinį terminą privalės, jo užrašymo raštą grąžinęs, dėl to pakvituoti ir teisme pripažinti bei dėl to dar savo ieškovui privalės įrodžius jo nuostolius ir išlaidas, ką pašaukdamas ieškovas dėl to būtų pridėjęs, sumokėti. Ir taip pat tas, kas savo nuosavybę išpirks, tą priešingą raštą jam turi sugrąžinti. O jeigu tai būtų į knygas įrašyta, knygose tai turi būti panaikinta tokiu būdu: tai yra kada tas, kuris bus nupirkęs, pareikš teismui, kad jam visa tai pagal užrašymą pilnutinai atiteko, ir raštininkas knygose pagal tą bylą šone asmeniškai savo ranka tą pareiškimą ir tą užrašymo nutraukimą įrašys, tada jau tas užrašymas, nors ir knygose pasiliks, jokios galios neturės.
VII straipsnis
Apie užrašymus, kurie turi būti pripažinti teisėtais be teismo pareiškimo, ir apie pirklių paskolas
Nustatome, kad tokie užrašymų raštai su antspaudu ir parašu ranka bei su antspaudais žmonių, pasitikėjimo vertų, kaip aukščiau minėta, o kas rašyti nemokės, tada su jo antspaudu ir su antspaudais mažiausiai trijų šlėktų, dėl pinigų sumos arba kokio nors kilnojamojo turto, paskolinto nustatytam terminui, teisme turi būti priimami kaip turintys galią, išskyrus leidimą dėl įvesdinimo į dvarų arba žmonių valdymą duotą be teismo patvirtinimo. Vis dėlto jeigu tas, kas užrašytų, būtų pašauktas dėl užrašymo nevykdymo ir norėtų ką nors prieš savo užrašymą pareikšti arba jo nepripažinti, tada tas ne per prokuratorių [gynėją] teisme turi teisintis, bet privalės pats prieš teismą stoti ir dėl to išsiteisinti. Ir jeigu nukentėjusioji šalis deramai tą prieš jį įrodytų ir parodytų, kad tai jo asmeninis ir jo paties duotas užrašymas, tada teismas viską pagal tą užrašymą ir jo prievoles iš jo [kaltojo] priteisti ir išieškojimą padaryti turi. O dėl to, kad savo asmeninį užrašymą neigė, tas privalės vietoj baudos ten pilyje arba teismo kieme iš karto pagal teismo nuosprendį sėsti ir šešias savaites kalėti. O jeigu taip atsitiktų, kad prieš savo užrašymą kalbėtų, ypač jei pripažintų antspaudą arba parašą savo ranka, tačiau nurodydamas, kad memorandumą [pasirašytas arba suantspauduotas, bet neužpildytas lapas] jam ne dėl to, bet dėl kito turto davė, o teisme būtų parodytas parašytas raštas, o ne memorandumas, tada tai jo pagalbai tarnauti neturi ir to užrašymo tuo neigti negalima. Taip pat pirkliai, miestiečiai ir žydai [jų pačių sudaromais skolų] sąrašais iš šlėktų jokių skolų ieškotis neturi ir negali, išskyrus su deramais užrašymais, kaip apie tai nurodymas aukščiau yra pateiktas.
VIII straipsnis
Apie užrašymus, duotus paprastų laisvų žmonių, ir dėl nuomos
Nustatome, kad jeigu kuris laisvas išeivinis žmogus [galintis išsikelti] pasiduotų kuriam nors ponui, o tas ponas savo turtu jam kokią pagalbą suteiktų, ir tas žmogus dėl to turto, iš pono paimto, duotų raštą, užrašymą savo gera valia su prievolėmis, jame aprašytomis ir su antspaudais trijų šlėktų, tikėjimo vertų, toks užrašymas teisme turi būti priimamas kaip turintis galią ir deramas. Vis dėlto tėvoniniai žmonės, pasitraukę nuo savo ponų ir pas kitus ponus pasidavę, nors ir būtų tokiais užrašymais, aukščiau minėtais, įsipareigoję, tada tokie užrašymai teisme negali būti priimami ir pagal juos tas, kam užrašyta, nieko negali laikyti. Taip pat ir dėl nuomos muitų, karčemų, malūnų, miško darbų ir kitų naudų duoti užrašymai, kaip aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, teisme turi būti priimami kaip derami.
IX straipsnis
Jei kas iš ko ieškotų pagal giminystę, o tas laikytų dvarą pagal deramą užrašymą
Jeigu kas iš ko pagal savo giminystę ieškotų dvaro ir pašauktų į teismą, o tas, iš kurio ieško, laikytų tą dvarą pagal deramą užrašymą ir pareikštų, kad ne man vienam tas dvaras priklauso, bet ir kitiems mano dalininkams tuo užrašymu tas dvaras užrašytas, ir tai patvirtintų teisme pačiu to užrašo tekstu, tada tas, kas dvaro ieško, turi visus dalininkus pašaukti, kuriems užrašymas priklauso.
X straipsnis
Apie praskolintą dvarą ir žemės senatį
Taip pat nustatome: jeigu kas nupirktų kokį tėvoninį dvarą ir sumokėjęs ramiai jį laikytų, bet iš to paties dvaro kam kitam priklausytų skola, pirmiau deramai užrašyta, kol dvaras dar nebuvo parduotas, ir po to pardavimo apie tą skolą trejus metus tylėtų ir teisme jos neieškotų, tas, nors ir turėtų priminimo raštus, neturi iš to dvaro tos skolos tikėtis, tačiau savo pinigų gali ieškotis iš skolininkų. O jeigu tas skolininkas neturėtų iš ko sumokėti, tada dėl tos skolos teismas turi jį patį išduoti. Tačiau jeigu dėl tos skolos, taip pat deramai užrašytos, į teismą pašauktų tą, kuris tą dvarą laikytų, tos senaties nepraleidęs, tada tam pagal jo pirmąjį užrašymą ta skola iš to dvaro turi būti priteista. Ir tas, kuris laikys tą tėvoninį dvarą, tą skolą turi sumokėti tam, kuris turi pirmąjį užrašymą, o pats laikytojas tų pinigų ir visų kitų išlaidų turi ieškotis iš skolininko. O jeigu tas skolininkas, nesumokėjęs numirtų, tada turi ieškotis iš jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, jeigu tokį paliktų. Taip ir apie išieškojimus, teismo priteistus, iš to dvaro reikia suprasti, kaip ir apie skolas, jeigu kas tokią senatį po teismo sprendimo praleistų.
XI straipsnis
Apie dviejų arba kelių skolą iš vieno dvaro
Jeigu kas dvarą, įkeistą už kokią nors sumą, laikytų, o kitas savo skolos iš to dvaro pareikalautų tvirtindamas, kad taip pat jam iš to dvaro suma yra užrašyta arba teisme ji būtų priteista, ir tas termino, nurodyto užrašyme arba po teismo sprendimo, žemės senaties dešimt metų nepratylėtų ir tas dvaras abi sumas kainuotų, tada tas, kuris turi didesnę sumą, kaip laikytojas, taip ir ieškovas, privalės antrajam mažesnę sumą sumokėti. O jeigu mokėti nenorėtų, tada tas, kas mažesnę sumą turi, privalo tam didesnę sumą sumokėti arba abu tą dvarą kam nors kitam už abi sumas įkeisti turi ir tuos pinigus tarp savęs pagal užrašymus pasidalyti. O jeigu keletas kreditorių su įvairiomis skolomis viename dvare sueitų ir dvaras jau tų skolų sumos nebūtų vertas, tada tas, kas turės pirmąjį deramą ir teisėtą užrašymą bei laikys tą dvarą pagal tą pirmąjį užrašymą ir jei tas dvaras didesnės sumos nekainuotų, pagal pirmąjį savo užrašymą tokiame dvare pasilikti turi, o tie kiti su paskutiniais užrašymais turi savo pinigų iš kaltojo ieškotis. O jeigu kaltasis numirtų, tada iš kito jo turto.
XII straipsnis
Joks įkeitimas ir skola negali turėti senaties
Taip pat norime turėti ir nustatome, kad joks įkeitimas ir skola žemės senaties neturėtų. Ir bus galima kiekvienam paveldėtojui, sumokėjus teisme pinigų sumą už įkeitimą, prie savo nuosavybės prieiti pagal savo prigimtinę teisę ar kaip nors įgytą. Tuo pat būdu visokiems luomams bus galima skolų su užrašymais, pagal šį Statutą sudarytais, iš skolininko ir jo palikuonių ieškotis, nors ir per žemės senatį tai nebūtų paminėta.
XIII straipsnis
Apie dvaro įkeitimo įrodinėjimo būdą, jeigu kas ką pašauktų dėl pinigų paėmimo
Taip pat nustatome: jeigu kas pašauktų ką dėl dvaro arba dėl žmonių ir dėl žemių tvirtindamas, kad tai jo protėvio arba ir jo paties buvo įkeista, o tas pašauktasis dėl įkeitimo to nepripažintų, tada jeigu skundas dėl tokio įkeitimo būtų padarytas jau po suteikimo ir patvirtinimo šio dabartinio Statuto pataisymo, tada teismas toje byloje tarp priešingų šalių savo išaiškinimą ir sprendimą turi padaryti pagal šį Statutą, kaip apie tai aukščiau yra išdėstyta. Bet kadangi daugelis žmonių įpratę dėl seniai įsisenėjusių bylų, tvirtindami esant įkeitimą, vieni kitus į teismą patraukti ir tuo apsunkinimą šalims bei teismui nereikalingą padaryti, todėl dėl tokių senų ar praėjusių įkeitimų taip aiškiname ir nustatome: kad jeigu kas ką dėl įkeitimo dvaro, žmonių ir žemių pinigų paėmimui pašauktų ir tvirtintų kurį nors įkeitimą buvus padarytą po suteikimo Statuto tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nuo mūsų protėvio šlovingo atminimo Karaliaus Jo Malonybės Žygimanto Pirmojo, o pašauktasis dėl to įkeitimo nesutiktų ir jeigu tvirtintų, kad tai jo tėvoninė, motininė arba paveldėta ir kokia nors teise įgyta nuosavybė, ir dėl to gintųsi bei imtų sau į pagalbą žemės senatį, tada pirmiau tas, kas dėl tokios bylos skundžiasi, turi tai teisme deramu raštu pareikšti. Jeigu tai, dėl ko tas skundžiasi, būtų iš jo namų ar jo protėvių, tada dėl to prie tolesnio įrodinėjimo teisme, kad tai iš jo namų arba tai jo paties įkeitimas padarytas, bus prileistas pagal teisę ir straipsnius, kuriuose apie žemės teises yra aprašyta, ypač jeigu pašauktoji šalis tinkamų apsigynimų rašte neparodytų, ir taip reikia suprasti apie įkeistus dvarus, žmones ir žemes po suteikimo Pirmojo senojo Statuto. Jeigu besiskundžiančioji šalis ateityje to, kad tas dvaras, žmonės ar žemės, dėl ko šaukia, kada nors priklausė jos namams raštu aiškiai pagal pirmuosius Statutus neparodytų, bet tik su nuogu skundu priesaikos imtųsi, tada be to [be rašto] prie įrodinėjimo dėl įkeitimo neturi būti prileista, bet tas pašauktasis ir laikantysis tą dvarą, žmones ir žemes iš seno savo laikymo ir po žemės senaties, jeigu kokios nors teisės raštu neparodytų, turi pats vienas per senatį prisiekti, kad tai yra jo nuosavybė ir kad apie jokį įkeitimą nežino. O jeigu per žemės senatį pašauktoji šalis kokį nors raštišką įrodymą parodytų, tada ir be priesaikos nuo apskundimo prie savo seno laikymo laisva bus. Vis dėlto saugojame tai, kad jeigu kas tokioje byloje turėtų su kuo nors bylinėjimąsi, tada jau šio naujojo Statuto tvarka visos bylos bus sprendžiamos. Bet dėl įsisenėjusių bylų, pradėtų galiojant senajam Statutui, kurio metu tai atsitiko, pagal jį teisiama ir nusprendžiama turi būti. Ir dėl to, kad niekas nežinojimu neatsikalbinėtų, kiekvienas toks, kas dėl ko turėtų kokią bylą nuo patvirtinimo ir taikymo šio Statuto, privalės pagal šią teisę savojo ieškotis. O jeigu iki dešimties metų nuo suteikimo šio Statuto apie tokį seną įkeitimą tylėtų ir pagal teisę nesielgtų, tas dėl tokio įkeitimo turi amžinai tylėti, išskyrus tik nepilnamečius vaikus, iš kurių pilnametystės sulaukęs vyresnysis brolis arba globėjas taip pat per dešimt metų dėl tokio įkeitimo privalės ieškinį daryti, kaip aukščiau yra aprašyta. O kuris, sulaukęs savo pilnametystės, dešimt metų tylėjo, toks taip pat amžinai apie tai tylėti turi. Taip pat ir jei kas nuo senojo Statuto nutarimo, suteikto Karaliaus Jo Malonybės Žygimanto Pirmojo tūkstantis penki šimtai dvidešimt devintais metais, dėl tokių bylų iki suteikimo šio dabartinio Statuto tylėjo, priminimo nepadarė ir į teismą nepatraukė, toks su tokia nusitęsusia senatimi dėl tokios bylos į teismą patraukti ir to priminti per amžius neturi.
XIV straipsnis
Apie pinigų sumos už įkeitimą grąžinimą
Jeigu kas kam dvarą ar kokį kitą turtą už pinigus įkeistų terminui, nurodytam raštuose, o po to suėjus tam terminui norėtų jam jo pinigus atiduoti ir savo įkaitą iš jo sau paimti, o tas [įkaito laikytojas] nenorėtų savų pinigų iš jo priimti nei to įkaito jam grąžinti bei perleisti ir būtų į teismą pašauktas dėl savų pinigų atsiėmimo, bet per galutinį terminą į teismą neatvyktų, tada nukentėjusiajam įrodžius tai, kad tą turtą jam įkeitė, turi tą pinigų sumą padėti teisme. Ir mūsų teismas turi ieškovui iš karto įvesdinimą į tą jo dvarą duoti ir kiekvienas savo įkaitą iš mūsų teismo tuo būdu pagal savo aprašymą turi gauti. Paskui mūsų teismas turės ir privalės tuos visus pinigus visiškai tam atiduoti, kas įkaitą būtų davęs, be jokio apsunkinimo, nieko sau iš tos sumos neišskaičiuodamas. O jeigu kas, būdamas pašauktas į teismą dėl įkeisto turto ir suėjus terminui su šaukimu atvyktų, tada su įkeitimo įrodymu paėmęs tuos savus pinigus turi tą įkaitą, nekilnojamąjį turtą, nukentėjusiajam, jokia senatimi neatsikalbinėdamas, tuo pat metu perleisti ir to viešai atsisakyti, išskyrus, kada kas kam būtų ką įkeitęs terminui, nurodytam rašte, ir per tą terminą, nurodytą rašte, iš jo neišpirktų. Tada jis tą įkaitą pagal jo užrašymą, dėl to duotą, turi laikyti iki antrojo termino. Visgi jei tas, kas kam įkeistų ir neišsipirkęs to savo įkaito numirtų, tada vaikai arba broliai, arba giminės, kam pagrįstai pagal teisę priklausytų išsipirkti, tokio termino, aprašyto rašte, žiūrėti neturi, bet tas [įkaito laikytojas] turi būti greitai dėl to pašauktas, tada jis ir be termino turi savus pinigus paimti ir įkeistą turtą iš karto perleisti.
XV straipsnis
Apie skolas; jeigu kas kitam ką paskolinęs pats numirtų, o tas, kuris pasiskolino, liktų gyvas
Nustatome, jeigu kas, paskolinęs kam pinigų sumą arba kokį kilnojamąjį turtą, pats numirtų, o tas skolininkas, kuris skolingas, liktų gyvas, tada likusiems to mirusiojo palikuonims pagal savo raštą, aprašymą, jis tą savo skolą privalės sumokėti ir visas savo prievoles visiškai atlikti. O jeigu to, kas aprašyta, visiškai atlikti nenorėtų ir ką nors pažeistų arba neįvykdytų, tada viską pagal savo raštą turi sugrąžinti.
XVI straipsnis
Apie tėvų ieškojimą palikimo po jų vaikų mirties
Nustatome, jeigu kas, turėdamas kokį savo nuosavą turtą, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, ir niekam jo neužrašęs bei po savęs palikuonių prie tos dalies pereinančių, taip pat tikrų brolių ir seserų nepalikęs, numirtų, o tėvas ir motina abu arba vienas iš jų gyvas liktų, tada po sūnaus mirties tėvas arba motina turi to mirusiojo palikimo siekti. Taip pat reikia suprasti ir dėl mirusios be palikuonių dukters, kuri savo asmeninį turtą arba užrašymą nuo vyro po savęs paliktų niekam neužrašiusi.
XVII straipsnis
Apie privilegijas ir kitus visokius užrašymus, kaip žmonos, likusios po vyrų mirties, turi tuo naudotis
Nustatome, kad jeigu kas kokią privilegiją arba užrašymą dėl dovanojimo, pardavimo arba taip pat dėl kokio nors turto laikytų su išdėstymu to, kaip įprastai raštuose rašoma, dovanojant arba parduodant jam pačiam, jo žmonai, vaikams ir palikuonims, dėl ko tokios žmonos, pasilikusios po vyrų mirties, pusę to turto, aprašyto privilegijoje ar užrašyme, ieškodamos siekti norėtų, taip žalą vaikams arba giminėms darydamos, tada tokia žmona, jeigu to išskirtinio užrašymo nuo vyro užrašyto neturėtų, nors ir jos vardas būtų paminėtas, nieko laikyti pagal tą užrašymą negali, bet tai palikuonims turi atitekti, išskyrus jei tame užrašyme būtų pridėta, kad jam [ir] jo žmonai už jų bendrus arba už jos asmeninius pinigus tas dvaras parduotas arba bendrai abiem buvo dovanotas, tada tai pagal užrašymą turi būti saugoma.
XVIII straipsnis
Jeigu kas, kam davęs nuo savęs užrašymą ir to neišpildęs, numirtų
Nustatome: jeigu kas kam savo raštu geranoriškai [laisva valia] ką nors užrašytų ar dėl dvaro arba kilnojamojo turto pardavimo amžiams, taip pat ir dėl įkeitimo, paskolinimo ir laidavimo ir tas užrašymas būtų deramas, sudarytas pagal šį Statutą, ir tame jo užrašyme būtų geranoriški įsipareigojimai dėl pirminės [t.y. pagrindinės, be palūkanų, baudų ir kt.] pinigų sumos sumokėjimo, dvigubos sumos, nuostolių, išlaidų, baudų ir taip pat dėl apsigynimo, stojimo teisme ar dėl kokio laidavimo ir dėl kitų įvairių reikalų bei atsitikimų dėl ko nors, o tas to savo užrašymo iki galo neišpildęs ir visų savo geranoriškų įsipareigojimų, jame užrašytų, neįvykdęs, numirtų per tą laiką, nurodytą jo užrašyme ir po jo pasiliktų jo vaikai, kuriems po jo mirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atitektų ir jeigu tas, kas dėl to asmeniškai duotą užrašymą turėtų, po jo [to, kas užrašymą atliko] mirties, jo žmoną, vaikus arba gimines, kas po mirties jo turtą pagal tą užrašymą turėtų, kaip dėl paties turto, tame rašte aprašyto, taip pat ir dėl visokių geranoriškų įsipareigojimų, jame aprašytų, neįvykdymo viso to į kurį teismą pašauktų, tada jeigu tas asmuo, kas dėl kurio nors turto dalies užrašymo, dar jam gyvam esant buvo pašauktas dėl to užrašymo iki galo neišpildymo ir teisme tai iš jo jau buvo priteista, o jis per tą laiką numirtų viso to nesumokėjęs, tada mūsų teismas, kuris tai priteistų, turi ir po jo mirties pagal savo sprendimą ir jo geranoriškus įsipareigojimus ieškovui iš to dvaro išieškojimą padaryti. O jeigu dvaro nebūtų, tada iš jo kilnojamojo turto tai padaryti, kam tik tuo laiku tai būtų atitekę. Vis dėlto jeigu tas miręs asmuo dėl savo užrašymo iki galo neišpildymo, nors ir buvo į teismą pašauktas ir nestojęs prieš jį, numirtų prieš šaukime nurodytą terminą, tada tie, kam po jo mirties jo nekilnojamasis arba kilnojamasis turtas pagal prigimtinę teisę atitektų, privalės, jeigu dėl paskolintos pinigų sumos būtų pašaukti, sumokėti pirminę pinigų sumą arba dvigubą; o jeigu dėl apsigynimo bus pašaukti, tada taip pat jo palikuonys pagal užrašymą savo protėvio iš jo turto, jiems atitekusio, turi apsiginti, o nuostolių, išlaidų, laidavimų, baudų ir kitų įsipareigojimų, surašytų tame rašte, nieko iš to [išvardyto] mokėti jau neprivalės, nes niekas už nieką neturi kentėti, taip pat ir kitam savo naštos uždėti negali, tik pats tas, kam ką aprašys, privalės už tai iki galo atsiskaityti. O jeigu dėl to nebūtų dar į teismą pašauktas arba prieš terminą, nurodytą jo rašte, numirtų, tada daugiau mokėti neturi, tik pirminę sumą, jam paskolintą, o dvigubos sumos, baudų ir išlaidų – nieko neturi mokėti, išskyrus jeigu to mirusiojo žmona arba suaugę vaikai būtų lygiai tame rašte aprašyti, tada, neatsikalbinėdami jo mirtimi, privalės likę asmenys tokį savo užrašymą iki galo išpildyti ir visus savo geranoriškus įsipareigojimus įvykdyti. Visgi jeigu vyras už žmoną arba tėvas už vaikus anksčiau numirtų ir savo užrašymu dar būdamas gyvas pasiliktų kam dėl ko skolingas, nors jau ir būtų teisminiai išieškojimai iš jo priteisti, o savo asmeninio dvaro, taip pat jokio kilnojamojo turto po savęs jiems nepaliktų, o jo žmona turėtų savo asmeninį dvarą, tėvoninį, motininį, pirktą, paveldėtą, doviu užrašytą ir visokiomis savo teisėmis įgytą, taip pat ir vaikai turėtų savo asmeninį dvarą, ištarnautą, pirktą, motininį ir visokiais būdais įgytą, bet ne tėvoninį, tada tuo būdu už skolą ir su tėvo užrašymu arba ir savo motinos kaip vaikai ir gimines, taip ir to mirusiojo žmona už tai iš savo asmeninio turto patirti nuostolio neturi ir už tai nieko mokėti neprivalės. Vis dėlto jeigu tėvas arba motina po mirties paliktų teisę dėl kokio palikimo, kuris vaikams pagal jų giminystę priklausytų, tada vaikai, gavę tą teisėtą paveldėjimą, jiems atitekusį, privalės iš jo tėvo ir motinos skolas sumokėti, nes kas gauna turtą, privalo nešti ir naštą. O jeigu vaikai arba palikuonys to paveldėjimo priimti nenorėtų, tada tas, kas turėtų jų tėvo arba motinos skolą, turi juos pašaukti į tą teismą, kuriame ta jo byla bus nagrinėjama per galutinį terminą, ir teismas turi jau nurodyti tam pačiam nukentėjusiajam ieškoti to paveldėjimo, kurį priėmęs turi dėl tos skolos laikyti iki atidavimo jam priklausančios pinigų sumos ir tų nuostolių, ką bus ieškodamas to paveldėjimo patyręs dėl teismo nagrinėjimo.
XIX straipsnis
Bylai dėl įkeisto daikto turi būti paskirtas galutinis terminas
Norime turėti ir nustatome, kad kiekvienas terminas, paskirtas pagal šaukimą dėl kiekvieno įkeisto daikto, turi būti galutinis su bylos pralaimėjimo sąlyga. Ir nuo to laiko, kai bus pašauktas tas, kas įkaitą laiko, dėl to, kad per terminą, nurodytą užrašyme, pinigų paimti nenorėjo, tada tas, kuris įkaitą laiko, nuo to laiko neturi daugiau dvaro niokoti ir jokių pajamų ir naudų imti. Ir ką tik po šaukimo įteikimo iš to dvaro imtų, dėl to savininkas, pradėjęs dvarą valdyti, turi tą įkaito laikytoją pašaukti į teismą per galutinį terminą ir to savo nuostolio ieškotis. O teismas privalės tą nuostolį deramai įrodžius iš jo [įkaito laikytojo] asmeninio turto nustatyti ir išieškojimą teismo sprendimu padaryti. O jeigu tas įkaito laikytojas nebūtų sėslus tame paviete, kuriame tą įkeistą dvarą laikytų, tada dėl pinigų atidėjimo ieškovas galės tą sumą, padėtą teisme, areštuoti. Ir teismas negalės tos sumos atiduoti tol, kol dėl tokio įkeisto dvaro niokojimo jis ieškovui neišsiteisins ir teismo sprendimo iki galo neįvykdys.
XX straipsnis
Jeigu kas jau įkeistą dvarą arba kokį kilnojamąjį turtą kitam už didesnę sumą įkeistų
Nustatome: jeigu kas, turėdamas iš ko įkeistą dvarą arba kokį kilnojamąjį turtą, už didesnę sumą tą įkaitą kam kitam įkeistų, o to turto laikytojas būtų dėl to pašauktas paimti pinigų sumos, kurią jis arba jo pirmtakas būtų dėl to turto paėmę, ir prieš teismą tą sumą padėtų ir tai deramu užrašu įrodytų, kad ne už didesnę sumą, tik už tą, kurią teisme padėjo, tas turtas įkeistas, tada tas, pinigus atidavęs, savo turtą turi paimti, o tas, kuris už svetimą turtą didesnę sumą būtų davęs, tegu iš skolininko sau to ieško, ką bus daugiau pirmos sumos davęs. O jeigu taip atsitiktų dėl kilnojamojo turto įkeitimo, dėl kurio jokių užrašymų nebūtų, ir ginčas tarp abiejų šalių eitų dėl pinigų sumos, kaip aukščiau yra aprašyta, tada laikantis tą įkaitą bus artimesnis prie priesaikos davimo, kad tą sumą, kurią nurodys, už tą įkaitą davė, ir su tuo įrodymu, savo pinigus gavęs, įkaitą turi sugrąžinti.
XXI straipsnis
Apie dvarą, įkeistą terminuotai su praradimo sąlyga
Jeigu kas kam įkeistų dvarą terminuotai su praradimo sąlyga ir jeigu terminas sueitų, o tas, kas įkeitė dvarą, iki to termino negalėtų jo išpirkti, tada tas, kas gavo įkaitą, po to termino tame dvare pagal savo teisę turi pasilikti amžinai. Vis dėlto jeigu tas ieškovas, kuris dvarą įkeitė, per to dvaro išpirkimo terminą numirtų, tada ir po to, nors tas užrašytas terminas praeis, jo palikuonims arba giminėms bus galima, sumokėjus pinigų sumą, tą įkaitą gauti.
XXII straipsnis
Apie įkeisto dvaro atėmimą
Taip pat nustatome: jeigu kas kam įkeistų dvarą arba žmones, arba žemes už kokią nors pinigų sumą nustatytam terminui, užrašytam rašte, o po to, terminui suėjus, nesumokėjęs ir neatidavęs jam tos sumos, tą dvarą, žmones ar žemes ir ką tik būtų įkeitęs jis užsispyrusiai ir savavališkai atimtų ir prieš jį priešinga šalis tai deramai įrodytų, tada turi tam sumokėti smurtinės dvylika rublių grašių ir visus laidavimus, savo raštuose aprašytus. O kiek tam įkeistų žmonių dėl to atėmimo nedirbtų, tada už kiekvieną netarnautą savaitę turi sumokėti už kiekvieną pilną žmonių tarnybą po šešis lietuviškus grašius. O kuri pėsčioji tarnyba savaitę į darbą neitų, tada turi mokėti po tris grašius. Ir už visokias kitas atimtas to dvaro gėrybes ir naudas pagal deramą ir teisminį įrodymą ir pelno svarbumą turi mūsų teismas tą nuostolį dvigubai priteisti ir nuo tokio turi tą nuskriaustąją šalį saugoti, kaip apie tai aukščiau, ketvirtame skyriuje devyniasdešimt antrame straipsnyje apie išvarymą iš ramaus laikymo, tas nurodymas yra aprašytas. O jeigu kas kam ką įkeistų – dvarą, žmones arba žemes, o iš pašalio kas nors trečiasis kokia nors teise arba ir primygtinai iš to įkaito ką nors atimtų, tada tas, iš ko tai bus atimta, panorėtų pašaukti tą, kas jam įkeitė, tas turi jam išsiteisinti pagal savo užrašymą, o jei neišsiteisintų, tada lygiareikšmiai žmonėmis ir žemėmis turi jam tai atlyginti. O jeigu panorėtų, apėjęs tą, kuris jam įkeitė, su tuo, kas iš jo tai atėmė, teisme aiškintis, tada tai jam bus galima daryti ir iš jo to savo įkaito ieškoti. Ir mūsų teismas dėl to turi veikti taip, kaip apie tai straipsnyje aukščiau nurodymas yra aprašytas.
XXIII straipsnis
Kas pašauktų ką dėl dvaro, o pašauktasis į teismą pristatytų ankstesnį [to dvaro] turėtoją
Nustatome, kad jeigu kas pašauktų ką dėl dvaro tvirtindamas, jog į tą dvarą turi prigimtinę arba įgytą teisę, o tas, pašauktasis, pristatytų į teismą ankstesnį [to dvaro] turėtoją, kuris jam tą dvarą pardavė arba kokia nors teise perleido, ir jeigu tas ankstesnis turėtojas jį atstotų, o pašauktasis, pristatęs ankstesnį turėtoją, norėtų iš teismo pasišalinti, tada tokioje byloje kaip tas ankstesnis turėtojas, taip ir pašauktasis dėl to dvaro iš teismo pasišalinti neturi iki tol, kol tas ankstesnis turėtojas su nukentėjusia šalimi išspręs bylą. Ir jeigu teisme pasirodytų taip, kad tas ankstesnis turėtojas netinkamai svetimą dvarą perleido, tada tas dvaras tam, kas ieško, pagal jo deramai patvirtintą teisę turi būti priteistas, o jis [pašauktasis] savų pinigų ir nuostolio turi žiūrėti iš ankstesnio turėtojo. Ir jeigu ankstesnis turėtojas būtų sėslus tame paviete arba ir kituose šios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pavietuose, tada galės tą šaukimu pašaukti pagal jo užsigyvenimą dėl savo pinigų sumos ir nuostolio. O jeigu būtų nesėslus [tas ankstesnis turėtojas], tada tas teismas iš karto, neišleisdamas jo iš ten, teisingumą dėl jo privalės daryti tuo būdu, kaip apie nesėslius kituose straipsniuose yra aprašyta.
XXIV straipsnis
Apie dingusius raštus dėl skolų, dvarų ir įkeitimų
Taip pat nustatome: jeigu kam raštai dėl skolų ar kilnojamojo turto įkeitimo, bet ne dėl svarbiausio turto, o tik iki dviejų šimtų kapų grašių, dingtų kelyje, kur nors dėl ugnies arba dėl vandens ar kokiu nors kitu būdu būtų prarasti, ir tas, kam tie raštai priklausė, greitai po to praradimo mums, valdovui, arba teismui praneštų bei duotų įrašyti ir po to byla atsirastų teisme, o tų raštų su asmenišku pranešimu kuriame nors teisme užrašytų nebūtų, tada tas, kas tuos raštus prarado arba su kuo tie raštai susieti ir [kam] priklauso, turi atvesti mažiausiai du gerus žmones, vertus tikėjimo, kurie raštus būtų matę ir būtų juos žinantys arba savo antspaudus ant jų uždėję. Ir po to pats su tais savo liudytojais dėl to turi prisiekti, tai yra liudytojai dėl to, kad tą raštą arba tuos raštus yra matę, o pats dėl to, kad tokie raštai dingo atsitiktinai. Ir kada tai įrodys gerais žmonėmis ir jų bei savo priesaika, tada turi tą turtą, dėl ko tie dingę raštai [buvo išduoti], laikyti. O jeigu antspaudininkai arba tie žmonės, kurie tuos raštus matė, yra mirę, tada per pareiškimą teismui pats prisiekęs turi savo turtą laikyti.
XXV straipsnis
Jeigu keletas asmenų vienu raštu kam ką nors pasižadėtų
Taip pat nustatome: jeigu keletas asmenų vienu raštu kam ką nors pasižadėtų, paskui kai kurie iš jų tą savo užrašymą pažeistų, o kiti jį pagal savo prievolę vykdytų, tada nukentėjusioji šalis, kuriai tas užrašymas skirtas, gali tik tuos, kurie pagal tą užrašymą žalą padarė, pašaukti į tą teismą, kur priklausytų arba kur buvo užrašymas padarytas, bet neįtraukdama į šaukimą tų asmenų, kurie žalos jai nebūtų padarę, ir priešinga šalis negalės atsikalbinėti tuo, kad nepašaukti kiti, kurie kartu su jais užrašymą padarė, nes nukentėjusiajai šaliai iš jų jokios žalos nėra. Bet kiekvienas pats už savo veiksmą ir nusižengimą kiekviename teisme atsakyti ir pagal savo arba savo protėvių užrašymą, jeigu jis ką paveldėjo, galutinai nuo savęs ir savo dalies nukentėjusiai šaliai atlyginti turės ir privalės.
XXVI straipsnis
Kiek be skolos rašto galima paskolinti
Nustatome, kad kiekvienas šlėkta, miestietis ir niekas kitas neturi be skolos rašto skolinti daugiau kaip dešimt kapų grašių. O kas didesnę pinigų sumą be skolos rašto paskolintų ir dėl to [reikalo] rašto neturėtų, tada tas, kas daugiau be rašto davė, pinigus praranda, o tas, kuris pasiskolino, neprivalės daugiau mokėti, tik dešimt kapų grašių, ir tai [daryti] su to [asmens] priesaika, kas iš jo tų pinigų teisme ieškos.
XXVII straipsnis
Kas kokį kilnojamąjį turtą įkeistų terminuotai
Jeigu kas įkeistų kam kilnojamąjį turtą terminuotai su to turto praradimo sąlyga ir jeigu terminas sueitų, o tas, kas įkeitė, neišpirktų, tada tas, kas įkaitą gavo, pranešęs teismui, galės per amžius tuo turtu kaip norės pagal savo poreikius naudotis.
XXVIII straipsnis
Apie kilnojamojo turto įkeitimą iki nurodyto laiko be praradimo sąlygos
Nustatome: jeigu kas kam kokį kilnojamąjį turtą įkeistų iki nurodyto laiko be praradimo sąlygos ir per tą nurodytą laiką to neišpirktų, o tas, turintis įkaitą, pašauktų tą, kad savo įkaitą išpirktų, ir tas to įkaito išpirkti nenorėtų, tada teismas turi leisti jam [t.y. įkaitos gavėjui] tą kilnojamąjį turtą parduoti ir ką virš tos sumos už tą įkaitą paimtų, tada išskaičiavęs iš to sau už savo išlaidas, kurios pašaukiant jį prisidėjo, likutį tam, kieno tas turtas buvo, turi atiduoti. O tas, neprivesdamas savo priešingos šalies prie priesaikos dėl to, privalės tenkintis tuo, kas jam duota, ir dėl to savo turto daugiau nereikalauti. O jeigu tas įkeitimas būtų be nurodyto termino, tada teismas turės paskirti keturių savaičių terminą, per kurį jis savo įkaitą turės išpirkti. O jei neišpirktų per tą terminą, tada po to termino tuo pat būdu, kaip aukščiau yra aprašyta, turi dėl to įkeitimo išspręsti.
XXIX straipsnis
Jei kas kam arklį arba jautį įkeistų be nurodyto termino
Taip pat jeigu kas kam įkeistų arklį arba jautį be nurodyto termino ir per tą laiką, kol tas įkaitas nebus išpirktas, tas arklys arba jautis padvėstų be sužeidimo priežasties, tai yra dirbant jo nepatrūkino ir neužmušė arba badu nenumarino, tada už tokį arklį ar jautį mokėti neprivalės, tik odą parodyti ir atiduoti jam turi. O tas, paėmęs odą, privalės tik pusę tų paskolintų pinigų savo kreditoriui atiduoti.
XXX straipsnis
Apie įkeistus daiktus, dingusius kam nors juos saugant
Taip pat nustatome: jeigu kas kam norėtų kokį kilnojamąjį turtą įkeisti arba saugoti jį duoti, tada dėl tokių daiktų abi šalys užtikrinimui turi viena kitai raštus duoti su savo antspaudais ir antspaudais gerų žmonių. O jeigu tie daiktai, būdami įkeisti arba saugomi kartu viename pastate su namų šeimininko daiktais, atsitiktinai ugnyje sudegtų arba būtų pavogti, o jis tai teismui, prie kurio bus, praneštų ir būtų dar iš tų daiktų ir jo asmeninio turto kas pavogta arba sudegę, tada pats turi dėl to prisiekti, kad tų daiktų nepasisavino ir dėl savo naudos nieko nepanaudojo. Po tokio prisisiekimo turi būti laisvas. O jeigu pareikštų, kad tik tie daiktai, kuriuos gavo saugoti, sudegė arba buvo pavogti, o paties to šeimininko daiktai nepaliesti, tada jis visus tuos daiktus privalės tam grąžinti arba už juos sumokėti. O jeigu buvo už pinigų sumą įkeista, tada turi pinigus paimti ir tuos daiktus sugrąžinti, dėl ko būtų deramai įrodyta. Taip pat jeigu kas savo daiktus pas ką sudėtų klėtyje arba kokioje saugykloje ir užrakintų, o namų šeimininkas tuos daiktus jam nesant liestų arba į kitą vietą perneštų ir dėl to nuostolis būtų padarytas, tada tas, kas lietė tuos daiktus, turi už visą tą nuostolį sumokėti, taip pat su deramu įrodymu ar to nukentėjusiojo priesaika. O kur taip atsitiktų, kad be raštų kas kam tokius daiktus įkeisti, saugoti arba gyvulius laikyti duotų, o tas, kam kas įkeista arba saugoti duota, arba taip pat duoti gyvuliai laikyti, to negautų, tada ne visiškai turi būti laisvas, bet privalės dėl to prisiekti, jog viso to neturėjo. O jeigu būtų kieno nors saugomi daiktai iš jo paimti prievarta, tada tas, kas saugojo tuos daiktus, turi jų iš kaltojo ieškotis. O atlygis už tokius daiktus tam, kieno nuosavybė tai buvo, išieškojus iš paties minėtojo, iš ko tai buvo paimta, turi būti [savininkui] grąžintas.
XXXI straipsnis
Apie pranešimą dėl kilnojamojo turto, kieno nors saugomo
Nustatome: jeigu kas būdamas nesėslus savo kilnojamąjį turtą duotų kam nors saugoti, o kas kitas, iš pašalio, sužinojęs apie tuos saugomus daiktus, pareikštų dėl tų daiktų tvirtindamas, kad tas minėtasis, kas tuos daiktus padėjo, jam yra skolingas, tada tas šeimininkas turi tuos daiktus, su teismo padarytu draudimu, pas save laikyti ir jų neatiduoti iki bylos nagrinėjimo ir nurodyto laiko, ne ilgiau kaip dvi savaites nuo areštavimo, ir per tą laiką tas, kas tuos daiktus uždraudė, turi su tuo kitu [asmeniu] tame teisme, kuriame tuos daiktus uždraudė, išsispręsti tą bylą. Vis dėlto jei teisme pasirodytų taip, kad be jokios deramos priežasties, nepagrįstai privesdamas priešingą šalį prie nuostolio, tuos jo daiktus areštavo, tada teismas, kuriame ta byla atsidūrė, turi tam tuos areštuotus daiktus pagal savo nuožiūrą ir pagal laiką, asmenį ir kelio ilgumą tą nuostolį iš to, kuris daiktus nepagrįstai areštavo, priteisti ir išieškojimą padaryti. Visgi sėsliojo turtas niekada neturi būti areštuotas, o jeigu tas areštavęs per dvi savaites bylos išnagrinėjimo nepriėmęs, pats šalin išvažiuotų, tada tie daiktai, apie kuriuos jis pranešė, turi būti atiduoti anam, kieno jie yra. O tas namų šeimininkas jokio apsunkinimo ir nuostolio dėl to patirti neturi.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).
