I straipsnis
Apie šlėktos įvykdytą paprasto luomo žmogaus nužudymą
Mes, valdovas, sulaikydami žmonių savivalę ir įžūlumą, kurie pasirodo kartkartėmis tarp nesusivaldančių žmonių be jokio dievobaimingumo, dėl ko begėdiškai bei nekaltai praliejamas ir nekaltų žmonių kraujas, tikintis už tai [tik] piniginio atlygio [bausmės], ir tuo jie ne mažiau Viešpaties Dievo rūstybę Respublikai užtraukia, todėl nustatome: jeigu kuris nors šlėkta iš įniršio, girtumo ir be jokios duotos priežasties, savavališkai, tyčia, paniekinamai žiūrėdamas į visuotinę teisę ir tyčiodamasis iš Dievo sutvėrimo nužudytų paprasto luomo žmogų, ne šlėktą, ir būtų pagautas karštomis pėdomis per laiką, šiame Statute aukščiau nustatytą sugavimui karštomis pėdomis, toks šlėkta deramai įrodžius turi būti nubaustas mirtimi, ir dar sumokėti galvapinigius. Vis dėlto įrodymas prieš šlėktą toje byloje ne kitoks turi būti, tik jeigu jo besiskundžiančioji šalis prie užmuštojo dar su šešiais liudytojais, gerais, tikėjimo vertais ir neįtariamais žmonėmis, pats septintas, prisieks. Tarp kurių šešių liudytojų turi būti du šlėktos, tikėjimo verti ir neįtariami. Tada po tokio įrodinėjimo tas šlėkta turi būti nubaustas mirtimi. O jeigu šlėktų tokiam įrodymui neturėtų, tada jeigu besiskundžiantysis su trimis paprasto luomo liudytojais prisieks, tokiu atveju šlėkta jau tik galvapinigius sumokėti privalės. Tačiau jeigu tas šlėkta pasakytų, kad tai dėl to užmuštojo priežasties [kaltės – past. R. J.] ir jam pradėjus, besigindamas, prie to privestas tai padarė, ir imtųsi dėl to išsiteisinimo, tada tai jam turi būti leidžiama. Tačiau išsiteisinimas turi vykti tuo būdu, jeigu pats trečias prisieks su dviem šlėktomis, ir nors ne šlėktomis, bet tik su tikėjimo vertais ir neįtariamais žmonėmis, tada toks turi būti laisvas nuo mirties bausmės ir galvapinigių. O jeigu pasirodytų tai, kad tas šlėkta, būdamas ir anksčiau neramus, savavališkai tai padaręs, tik pats vienas, be tokių liudytojų, imsis priesaikos, tada tas išsiteisinimas jam tarnauti neturi, bet taip pat pagal pilną besiskundžiančios šalies įrodymą, kaip yra aukščiau aprašyta, turi būti baudžiamas mirtimi. Tačiau jeigu besiskundžiančioji šalis neturėdama to pilno įrodymo, kaip aukščiau paminėta, bet tik pati antra arba pati trečia prieš tą šlėktą prisiekti norėtų nurodydama, kad tai atsitiko ten nesant žmonių, tada jau taip pat tas šlėkta bus arčiau su savo įrodymais priesaika išsiteisinti, kad tai netyčia, bet priverstas dėl gynybos padarė. O jeigu taip pat ir šlėkta liudytojų priesaikai neturėtų ir tik pats prisiekti norėtų, tai jau besiskundžiančioji šalis bus artimesnė pati trečia su sau lygiais, tik gerais ir neįtariamais žmonėmis, prie užmuštojo prisiekti, kad ne užmuštajam pradėjus, be jo kaltės buvo užmuštas, ir tas apkaltintas šlėkta su tokiu nepilnu įrodymu nebaudžiamas mirtimi, tik privalės sumokėti galvapinigius pagal jo luomą. O jeigu toks šlėkta tuoj pat nebūtų pagautas karštomis pėdomis, tada taip pat, būdamas po to į teismą pagal šį Statutą patrauktas, turi deramai įrodžius už užmuštąjį galvapiginius sumokėti ir nuostolius, kurie tuo metu būtų padaryti, taip pat deramai įrodžius atlyginti.
II straipsnis
Apie žmogžudystę tarp paprasto luomo žmonių
Taip pat nustatome, jeigu paprasto luomo žmogus kitą taip pat paprasto luomo žmogų, ne šlėktą, mirtinai užmuštų, tada su besiskundžiančiojo šalies įrodymu pagal teisminę tvarką, aprašytą šiame Statute, ir su ieškovo šalies priesaika paties trečio kaltinamoji šalis nubaudžiama mirtimi ir galvapinigiai iš jo kilnojamojo turto pagal jo luomą turi būti sumokėti tam, kam pagal teisę priklausys.
III straipsnis
Apie galvapinigius ir atlygius už paprasto luomo žmones
Šarviniam tarnui – šešiasdešimt kapų grašių, kelio tarnui – penkiasdešimt kapų grašių, drevininkui – keturiasdešimt kapų grašių, prievoliniam žmogui – dvidešimt penkios kapos grašių, tėvoniniam namų šeimynykščiui arba belaisviui – dvidešimt kapų grašių. O jų žmonoms galvapinigiai dvigubai.
Atlygis jiems: šarviniam tarnui – šeši rubliai grašių, kelio tarnui – trys rubliai grašių, drevininkui – du rubliai grašių, prievoliniam žmogui – dvi kapos grašių, tėvoniniam namų šeimynykščiui ir belaisviui – kapa grašių. O jų žmonoms dvigubai. O tai žmonai, kuri neturėjo ar neturi vyro, atlygis pusę grašio ir galvapinigiai dvidešimt kapų grašių.
IV straipsnis
Galvapinigiai ir atlygiai tijūnams, raktininkams, vaitams, kaimo seniūnams ir suolininkams
Tijūnui, raktininkui, vaitui, seniūnui galvapinigiai turi būti keturiasdešimt kapų grašių, o jeigu tėvoninis namų šeimynykštis arba belaisvis, kurioje iš tų tarnybų būtų, tada jam pagal tarnybą galvapinigiai turi būti dvidešimt kapų grašių, o atlygis dvi kapos grašių. O jeigu kuris nors šlėkta būtų raktininko arba vaito tarnyboje, tokiam galvapinigiai turi būti pagal šlėktos luomą. O atlygiai tijūnui, raktininkui, vaitui, seniūnui turi būti po tris rublius grašių.
V straipsnis
Apie galvapinigius už amato žmones
Auksakaliui, vargonininkui, patrankininkui, siuvinėtojui [auksu], tapytojui, sakalininkui, vyresniajam arklininkui, siuvėjui, siuvinėtojai [auksu], kilimininkui, audėjui, šaltkalviui, račiui, dailidei, kalviui, staliui, šunininkui, vadeliotojui, mūrininkui, batsiuviui, puodžiui – tiems visiems galvapinigiai turi būti po trisdešimt kapų grašių ir atlygis po tris rublius grašių, o jų žmonoms dvigubai. Dėl to ir kitiems amatininkams, apie kuriuos čia neparašyta, turi būti sumokėta kaip ir tiems aukščiau paminėtiems, o jų žmonoms dvigubai.
VI straipsnis
Apie galvapinigius ir atlygius privilegijuotų ir mažesnių miestų miestiečiams
Mūsų, valdovo, kunigaikščių ir ponų privilegijuotuose miestuose, kuriuose teisiama pagal Magdeburgo teisę ir nėra atlygio privilegijų pagal šlėktų teisę, vaitui, burmistrui, suolininkui, raštininkui galvapinigiai turi būti po penkiasdešimt kapų grašių, atlygis vaitui, burmistrui, suolininkui, raštininkui – dešimt kapų grašių, o jų žmonoms kaip ir galvapinigiai, taip ir atlygis – dvigubai, tačiau tik toms žmonoms, kurios pačios smuklės nelaiko. O toms, kurios pačios smuklę laiko, kaip ir kitoms paprasto miestiečio žmonoms. Tokių miestų miestiečiui, kas Magdeburgo teisei priklauso, galvapinigiai turi būti trisdešimt kapų grašių, atlygis – penkios kapos grašių, o jų žmonoms – dvigubai.
O jeigu kuriame iš tokių miestų vaitas, burmistras, suolininkas arba raštininkas pagal kilmę arba pagal mūsų valdovo privilegiją būtų šlėkta ir nelaikytų smuklės bei neužsiimtų amatu, kaip apie tai plačiau yra aprašyta trečiame skyriuje, tokiam galvapinigiai ir atlygis turi būti kaip ir šlėktai, o jų žmonoms – dvigubai. Mažesniuose miesteliuose, kur nėra Magdeburgo teisės, vaitui, suolininkui galvapinigiai turi būti trisdešimt kapų grašių, atlygis – penkios kapos grašių, o jų žmonoms – dvigubai. Tokių mažesnių miestų miestiečiams galvapinigiai turi būti dvidešimt keturios kapos grašių, atlygis – trys kapos grašių, o jų žmonoms – dvigubai. Smuklininkei atlygis turi būti penkiasdešimt grašių, o galvapinigiai – dvidešimt kapų grašių.
VII straipsnis
Apie galvapinigius ir atlygius žydams
Jeigu žydas mirtinai užmuštų, sužeistų arba sumuštų žydą, tada dėl to teismas ir nuosprendis tarp jų turi būti daromas pagal jų įstatymus ir privilegijas. O jeigu šlėkta užmuštų žydą ir būtų pagautas karštomis pėdomis, tada jis turi būti nubaustas mirtimi, bet galvapinigiai jau nebus mokami. Taip pat reikia suprasti ir apie apiplėšimą: nužudant arba apiplėšiant padaryti nuostoliai su įrodymu turi būti sumokėti iš to žudiko arba plėšiko turto, jeigu šlėkta pagal aukščiau esančius straipsnius, aprašytus šiame Statute, būtų dėl to įkaltintas. Taip pat reikia suprasti ir apie nesėslius šlėktas, kurie niekam netarnaudami, bet tik žaisdami kauliukais ir girtuokliaudami tokį nusikaltimą įvykdytų, tokiam bausmė priklauso kaip ir tiems, kurie bus pagauti karštomis pėdomis. O jeigu kuris šlėkta netyčia, atsitiktinai tokį nusikaltimą įvykdęs pabėgs, tas, būdamas iš savo dvaro pašauktas į atitinkamą teismą, po tokio nusikaltimo teisminio nagrinėjimo gyvybės nepraranda, bet jeigu dėl to prisieks, kad netyčia užmušė, tada tik galvapinigius ir atlygį už žaizdas su teisminiu įrodymu kaip šlėktai sumokėti turi. O jeigu žydą užmuštų krikščionis, paprasto luomo žmogus, tada tas, nors ir karštomis pėdomis nebūtų pagautas, bet būdamas patrauktas į savo teismą, kuris jam priklausys, po teismo nuosprendžio turi būti nubaustas mirtimi. O jeigu sužeistų taip, kad žaizdos būtų žymios ir sumušimai žalingi arba kruvini, tada už tai atlygį turi mokėti kaip šlėktai pagal šį Statutą. O jeigu tas būtų toks neturtingas, kad neturėtų kuo atlygio sumokėti, tada už tai turi būti nubaustas kalėjimu pagal jų privilegiją ir taip pat turi gydytojui sumokėti už vaistus. O už mažesnius sumušimus taip pat turi būti nubaustas pagal teismo nuožiūrą įkalinimu keletui dienų. O jeigu kuri nors kūno dalis būtų suluošinta, tada turi būti taip sprendžiama, kaip šiame Statute apie atlygius yra aprašyta, o dėl kitų bylų jie pagal savo privilegijas turi būti teisiami ir saugomi. Ir jeigu patys žydai dėl ko nors būtų apkaltinti mūsų vaivadų, seniūnų ir laikytojų ar kitų luomų, kurie iš jų būtų kieno valdžioje, be šaukimo, kaip kiti mūsų pavaldiniai, tie, kurie šlėktų laisvėmis nesinaudoja, teisiami ir baudžiami turi būti pagal jiems suteiktas teises ir privilegijas. O jeigu kuris žydas arba žydė pereitų į krikščionišką tikėjimą, tada kiekvienas toks asmuo ir jų palikuonys turi būti laikomi šlėktomis.
VIII straipsnis
Apie žydų nešiojamus papuošalus
Žydai neturi vaikščioti su auksinėmis grandinėmis ir brangenybėmis, taip pat sidabru puoštais diržais, kalavijais ir kardais. Tačiau kiekvienam iš jų galima turėti tik vieną žiedą-antspaudą ant piršto ir vieną žiedą, o žydėms moterims nešioti žiedus, diržą ir apdarus leidžiama pagal savo išgales.
IX straipsnis
Žydas, totorius ir kiekvienas basurmanas [musulmonas – past. J. M.] negali gauti pareigybės ir laikyti nelaisvėje krikščionių
Nustatome ir nuo šio laiko norime tai turėti, kad žydas, totorius ir kiekvienas basurmanas nei į aukštą rangą, nei į jokias pareigybes mūsų, valdovo, nei ponų mūsų tarėjų nebūtų paskirtas ir nelaikytų krikščionio nelaisvėje. O jeigu kuris iš jų nusipirktų krikščionį į amžiną nelaisvę, toks pinigus praranda, o tas krikščionis turi būti laisvas. O jeigu kaip įkaitą paimtų [atiduotą ar parsidavusį už skolą] valstietį arba valstietę, tada turi ateiti į teismą ir dėl ko paėmė įkaitu arba taip pat jeigu teismo [sprendimu] dėl kokio nors išmokėjimo bus išduotas, į knygas įrašyti, ir jeigu suma bus didelė, tada tas [už skolą] parsidavęs ar parsidavusi per septynerius metus tuos pinigus turi atidirbti. O jeigu suma būtų nedidelė, tai iš tų pinigų kiekvienais metais turi būti išskaičiuojama išpirka: valstiečiui rublis grašių, o valstietei – kapa grašių, išskyrus drabužius ir maistą, ką abiem jis turi duoti. Taip pat reikės suprasti ir apie karo belaisvius krikščionis; arba tokią šeimyną ir karo belaisvius gali savo žemėse įkurdinti ir duoti jiems ariamos žemės, ir tokie jau turi būti laikomi kaip tėvoniniai. Tačiau turėdami tokius [už skolą] parsidavusius arba karo belaisvius, neturi jų vaikų nei įkalbinėti priimti nei žydų, nei basurmanų tikybą, nei apipjaustyti. O jeigu kuris drįstų kitaip padaryti ir tai būtų prieš jį įrodyta, tada toks be jokio gailestingumo turi būti nubaustas mirtimi sudeginant, dėl ko mūsų teismas su uolumu turi sergėti ir apie tai išsiteirauti. O krikščionės negali būti žydų vaikų ir taip pat bet kokio basurmano vaiko žindyve. O kas krikščionę dėl to priverstų arba samdytų ir tai deramai teisme prieš jį būtų įrodyta, tada toks, kieno tik būtų pašauktas, tam, kas pašauks, privalės sumokėti baudą dvidešimt kapų grašių. O jeigu kuriam nors totoriui, žydui arba kuriam nors basurmanui būtų duotas mūsų kiemas arba dvaras su žmonėmis, tai tokie žydai ir basurmanai savo ištarnavimuose su krikščionimis žmonėmis, kaip keliuočiais, taip ir prievoliniais, turi elgtis taip, kad jų neverstų neįprastai duoklei ir tarnybai. Tačiau tie totorių pavaldiniai, kurie nuo seno [totorių] dvaruose gyvena, tie pas juos turi būti laikomi kaip tėvoniniai, kaip ir pas kitus Didžiosios Kunigaikštystės piliečius.
X straipsnis
Apie galvapinigius ir atlygius totoriams
Nustatome, kad tie murzos, kunigaikščiai, totoriai basurmanų tikėjimo, kurie turi nuosavybę, mūsų protėvių ir mūsų pačių suteiktus žemės dvarus ir jeigu jie būna mūsų, valdovo, ir krašto [karo] tarnybose, kuopose arba pas mūsų etmoną ir karo rejestruose yra įrašyti, tokiems atlygis turi būti kaip šlėktai ir jų žmonoms dvigubai, o galvapinigiai turi būti šimtas kapų grašių ir šalia to kalėjime turi kalėti metus ir šešias savaites, išskyrus nubaustą mirties bausme bei tą, kas karštomis pėdomis bus pagautas, tokiu atveju toks mirtimi turi būti nubaustas. O tie totoriai, kurie vežikaudami gyvena ir daržo darbais užsiima, gyvulius pardavinėja, odas išdirbinėja ir kokiu tik amatu pragyvenimui sau užsidirba, tokiems atlygis vienas rublis grašių ir jų žmonoms dvigubai, o galvapinigiai dvidešimt kapų grašių.
XI straipsnis
Laisvas žmogus už jokį nusikaltimą negali būti atiduotas į nelaisvę
Taip pat nustatome, kad laisvas žmogus už jokį nusikaltimą negali būti atiduotas į amžiną nelaisvę. O jeigu būtų atiduotas už didelę sumą, turi tą sumą atidirbti, ir išpirka [padengiama skolos dalis – past. R. J.] už kiekvienus metus vyrui – rublis grašių, o moteriai – kapa grašių. Tačiau drabužiai ir maistas turi būti duodami to, kam tas [žmogus] atiduotas. Ir jeigu iš tos sumos išsitarnauti iki mirties negalės ir turės paaugusių, tinkamų tarnauti ir dirbti vaikų, tada jo vaikai turi atidirbti tą sumą, tačiau ne ilgiau kaip septynerius metus, ir išpirka vaikams turi būti tokia, kaip aukščiau apie tai aprašyta. O [už skolą] parsidavusiems žmonėms tokiu pat būdu išpirka turi būti išskaičiuojama iš pinigų sumos, tai yra tiems laisviesiems, kurie patys už ką nors parsidavė.
XII straipsnis
Apie tėvoninį žmogų
Jeigu kuris nors tėvoninis žmogus, ar tai šarvinis bajoras, kelio ar prievolinis žmogus, paveldėtas iš tėvo ar nupirktas, ištarnautas ar kokiu nors būdu įgytas, išėjęs nuo savo pono ir atsidavęs kieno nors [kito] valdžiai netoliese, penkios arba šešios mylios, gyventų namuose, o ne eidamas dirbti samdomuosius darbus, ir tas jo ponas, žinodamas apie jį, jo neieškotų ir pratylėtų žemės senatį dešimt metų, tada tas ponas jau dėl tokio žmogaus turi amžinai tylėti. O jeigu tas tėvoninis žmogus, išėjęs nuo savo pono, gyventų toli, dešimt arba keliasdešimt mylių, ir jo ponas, žinodamas apie jį, dvidešimt metų jo neieškotų, tada tas jau amžinai dėl to žmogaus turi tylėti. O jeigu tas ponas apie tą toli gyvenantį žmogų nežinotų ir tas toli gyvenantis žmogus, nors išbuvęs ar ir neišbuvęs ten tos senaties dvidešimt metų, arčiau savo pono dvaro pereitų ir gyventų arčiau, tokio bus galima kiekvienam šlėktai pagal tėvoninę teisę ieškoti, tik kad nebūtų praleista žemės senatis nuo to laiko, kai jis arčiau pereis. Vis dėlto dėl dvaro šeimynos, tėvoninių ar karo belaisvių [žmonių], kurie nuo savo pono pabėgtų, tiems jų ponams nei vietos nuotolis, nei paminėta senatis viešam teisminiam ieškojimui kliudyti ir trukdyti neturi nei jiems patiems, nei jų vaikams.
XIII straipsnis
Apie atėjusio laisvo žmogaus užsigyvenimo senatį
Dėl to nustatome, jeigu kuris paprasto luomo žmogus, bajoras arba prievolinis žmogus, būdamas laisvas išeivinis, o ne kieno nors tėvoninis, perėjęs pas ką nors iš kunigaikščių, ponų, šlėktų ir būtų priėmęs ar nepriėmęs pagalbą iš to pono bei dešimt metų pas tą poną išgyventų, tada toks žmogus arba jo vaikai, jeigu panorėtų šalin išeiti, privalės išsipirkti iš tarnybos dešimtimi kapų grašių ir visa tai, ką bus pas savo poną, kaip pagalbą paėmęs, sumokėti. Tačiau jeigu toks žmogus arba jo vaikai nors ir išbuvę dešimt metų nuo to pono be jo žinios šalin pabėgtų, o tas ponas jų kaip tėvoninių dešimt metų po jų išėjimo neieškotų, tada jau toks žmogus taip pat toliau lieka laisvas. O jeigu nesuėjus dešimčiai metų ponas tokį pabėgėlį kur nors pagautų, tas jau turi būti teisiamas ir priteistas tam ponui kaip tėvoninis.
XIV straipsnis
Apie tėvoninius pavaldinius, tėvoninę, pirktą arba nelaisvėn paimtą dvaro šeimyną, taip pat ir apie priskirtuosius tarnus [savo pono laikinai atiduotus kitam ponui tarnauti – past. J. M.] ir išeivinius žmones, kurie nuo savo ponų pabėga
Nustatome, jeigu kuris nors tėvoninis ar motininis, paveldėtas žmogus, nelaisvasis arba pirktas, dovanotas, išsitarnautas ar kokiu nors būdu įgytas arba dvaro šeimynykštis, tėvoninis, pirktas arba [karo] belaisvis, vyras arba moteris, nuo savo pono pabėgęs pas ką nors kitą ateitų, ir tas ponas, pas kurį toks bėglys ateis, būdamas supažindintas to pono, kieno žmogus dvaro šeimynykštis pabėgo, oficialiai pagal ketvirto skyriaus keturiasdešimt aštuntą straipsnį apie jo išdavimą arba padarymą su juo teisingumo tokių bėglių neišduotų ir teisingumo su juo pagal šią visuotinę teisę nedarytų, tada privalės būti pašauktas į teismą pats arba per savo įgaliotinį ir per galutinį terminą stoti ir tą ar tuos bėglius, kiek jų bus, į teismą pristatyti. O ieškovas, įstojus į teismo procesą pašauktajai šaliai pačiai arba per savo prokuratorių ir pašaukus tuos bėglius, asmenišku pasisakymu teisme įrodytų tai, kad tas žmogus ar šeimynykštis, arba kiek jų bus, yra jo nuosavybė, tada pašauktasis privalės jam tą žmogų arba šeimyną su žmonomis, su vaikais ir su visu jų turtu grąžinti ir už tų žmonių praleistą tarnybą atlygį už kiekvieną savaitę nuo kiekvienos vyro ir moters galvos po šešis grašius sumokėti ir tą atlygį išskaičiuojant bei skaičiuojant nuo šaukimo padėjimo. O jeigu pašauktasis po teismo sprendimo tokių bėglių atiduoti su viskuo, kaip teismas nurodys, nenorėtų, tada privalės už jų pačių, jų žmonų ir vaikų galvas, kaip už galvapinigius pagal šio Statuto aprašymą, ir už tų bėglių turtą bei už asmeninius nuostolius, kuriuos patyrė ieškovas, jei kokių nors tie bėgliai būtų padarę ir dėl ko būtų deramai įrodyta, su atlygiu sumokėti, taip pat ir už darbų praleidimą atlygį kaip aukščiau paminėta duoti. O jeigu pašauktoji šalis stojusi teisme, dėl tų bėglių neprisipažintų ir tuo atsikalbinėtų, kad apie tokį žmogų arba šeimynykštį nežinojo bei dabar nežino ir tuo laiku, kai dėl to šaukimas buvo padėtas, jo nebuvo dvare ir dabar nėra, toks ne visai nuo to laisvas bus, bet to pono pareigūnas, tijūnas, vaitas arba suolininkas, ką iš jų ieškovas pasirinks, turi prisiekti dėl to, kad padedant šaukimą nebuvo ir dabar nėra to bėglio jo pono dvare. O kuris šlėkta tarnybininko, tijūno arba savo sėslių žmonių neturės, kuris galėtų prisiekti, tada toks šlėkta pats turi dėl to prisiekti, bet visgi kiekvienas luomas privalės leisti savo dvare tų bėglių ieškoti ir paimti juos kaip savo nuosavus netrukdydamas pats, nei per savo tarnus bei pavaldinius, dėl ko priešingai elgiantis grėstų dvigubas atlygis, dėl ko skundas šaukime bus. Dėl to ir kitur, kur tik galės sužinoti, ieškovas galės savų bėglių ieškoti. O jeigu pašauktasis nenorėtų priesaika išsiteisinti, tai jau ieškovui bus galima prisiekti dėl to, kad tie bėgliai prašymo dėl teisingumo metu pašauktosios šalies dvare buvo, taip pat ir dėl to įrodyti pagal šį Statutą, kokią teisę turės, kad tai yra jo nuosavi žmonės arba dvaro šeimyna. Ir pagal tokį įrodymą pašauktasis privalės kaip už pačių [bėglių] galvas, už jų žmonas ir vaikus pagal Statute nurodytą kainą, taip ir už tų bėglių turtą ir taip pat už asmeniškai to pono patirtus nuostolius, jeigu tokių būtų, ir už darbo praleidimą dėl to, kaip apie tai aukščiau aprašyta, sumokėti. O tam, kas už tuos žmones arba šeimyną sumokėjo, bus galima sau jų kaip savo nuosavų ieškoti ir pasiekus per teismą turi juos imti kaip savo pavaldinius. Vis dėlto jeigu tas ponas, kuris iš jų pirmiau teisme siektų ir užmokestį už juos paimtų, norėtų atgal tam ponui grąžinti jo pinigus, tai jam bus galima ne vėliau kaip per ketverius metus, ir tas turi paimti iš jo savo pinigus bei grąžinti tuos jo žmones arba šeimyną su jų žmonomis, vaikais ir su jų turtu. O jeigu per ketverius metus neišpirktų, tada jau kaip jo nuosavi tėvoniniai turi būti laikomi. Tokia pat teisė turi būti suprantama ir apie tokius žmones, kurie kam pardavę savo dvarą, to dvaro tėvoninius bėglius ir dvaro šeimyną tam, kam dvarą perleido, davė galią siekti ir ieškoti ir savo teisę pagal tą tvarką jam perleido, kad jam taip pat kaip ir pačiam tėvoninių turėtojui tokių bėglių ieškoti galima. O kas dėl priskirtųjų tarnų arba laisvųjų išeivinių žmonių, kurie nuo savų ponų pabėgtų, padarę nuostolį arba ir nepadarę, tokie turi būti teisiami pagal šio straipsnio tvarką ir pagal šio dvylikto skyriaus dvidešimt antrą straipsnį dėl tokių bėglių nusikaltimo ir pagal šią visuotinę teisę byla turi būti. Vis dėlto saugodami tai, kad už tokius laisvuosius priskirtuosius [ir] išeivinius žmones, nors pašauktasis jų ir nepristatytų, už jų galvas nieko priteista neturi būti, tik už nuostolius, padarytus jų ir teisme įrodytus, arba už sumą pinigų, už kurią ištarnavimui būtų išduoti, išskyrus tą [atvejį], kai priskirtasis tarnas arba laisvasis žmogus, būdamas apkaltintas kruvinu nusikaltimu, už ką mirtimi baudžiama, pabėgs, tada pašauktasis privalės priesaika išsiteisinti. Ir jeigu toks atbėgs į kieno nors dvarą nesant paties pono, tada ne pats ponas, bet pareigūnas arba tijūnas privalės priesaika dėl to išsiteisinti, kad tuo laiku, kai pagal teismo šaukimą jo klausiama buvo, pas jį jo dvare su jo žinia to bėglio nebuvo. Ir po išsiteisinimo priesaika ieškovui bus galima tokio bėglio, kur galės, siekti ir per teismą jį įkaltinti. Tačiau jeigu kas, saugodamas ramybę kaimynystėje ir neleisdamas savęs pašaukti į mūsų teismą, pagal teisę iš savo namų arba dvaro išduotų bėglius, nuo to jokio teismo mokesčio ir jokiu vardu įvardytų pajamų imti ir siekti sau neturi kaip patys ponai, taip ir jų pareigūnai. O įrodinėjimas dėl bėglių, tėvoninių žmonių ir kitų, priklausančių amžina teise, toks turi būti: pirmiausia raštais arba dalybų rejestrais arba raštais, pirkimo rejestrais ir kitais teisminiais dokumentais arba taip pat tų bėglių tikrų brolių arba dėdžių [iš tėvo pusės] šešių priesaika, o neturint tokio įrodymo tada aplinkinių kaimynų pavaldinių priesaika, taip pat šešių liudytojų ir prie jų septintas tijūnas arba vaitas, arba seniūnas savo priesaikomis tai turi įrodyti. O jeigu ir tokio įrodymo neturėtų, tada ieškovas prie trijų liudytojų liudijimo pats turi prisiekti ir tuo savo bylą laimėti.
XV straipsnis
Apie tėvoninį žmogų ir nelaisvąjį šeimynykštį, kas jį pavogtų
Nustatome, jeigu kas išvestų arba pavogtų kieno nors tėvoninį žmogų arba dvaro šeimynykštį, kaip aukščiau jie vadinami, ir pavijus kelyje jis būtų pagautas su tuo žmogumi arba šeimynykščiu, tada tas, kas pavogė, turi būti su tuo įkalčiu vedamas, jeigu jis – šlėkta – į mūsų pilies teismą to pavieto, kur tai atsitiko, o kunigaikščio, pono, šlėktos žmogus – arba pas jo šeimininką, arba į mūsų pilies teismą, taip pat mūsų, valdovo, pavaldinį, paprasto luomo – į tą teismą, kieno žinioje tai bus, ir ten savo teisingumą įrodyti. Ir jeigu jis neprisipažins dėl to, kad tą šeimynykštį pavogė, tada tas, kas jį su tuo šeimynykščiu pagaus, turi prieš jį deramą įrodymą, teisminę priesaiką, pateikti, kad tas jį išvedė, ir toks turi būti nubaustas kaip vagis, o šeimynykštis turi būti grąžintas tam, kieno buvo. O jeigu negalėtų kelyje pasivyti ir kieno nors namuose užtiktų oficialiai su vazniu bei kviestiniais ir jei tas, pas kurį rado, tos šeimynos išduoti nenorėtų, tada tas nukentėjęs turi savo teisingumo teisme ieškoti, ir jei per teismą pasirodytų, kad jos išduoti nenorėjo, tada jis nuo to laiko, kiek tų žmonių arba šeimyną pas save užlaikytų, turi už juos atlyginti, tai yra už jų darbų pradelsimą nuo kiekvienos galvos už kiekvieną savaitę po šešis grašius sumokėti, o už mažus vaikus, kurie dar dirbti negali, po du grašius.
XVI straipsnis
Apie bėglio, nuosavo žmogaus arba šeimynykščio, sugavimą užtikus kelyje
Jeigu kas savo bėglį, amžina teise sau priklausantį žmogų, senaties nepratylėjęs užtiktų kur nors kelyje ir nebūtų pradėjęs dėl to bėglio teisme bylinėtis, tokį bėglį kiekvienam šlėktai bus leidžiama su visu tuo, su kuo jį užtiks, sugauti ir į pilies teismą arba per teismo sesijų laiką į žemės teismą atvesti, ir iš teismo anam ponui, pas kurį tuo metu jis gyveno, raštu pranešti, kad į teismą per terminą, nustatytą pagal vietos nuotolį, pats arba jo pareigūnas atvažiuotų. O jeigu ieškovas per teismą išieškotų tą savo bėglį, tada asmeniniai ano pono daiktai turi pasilikti teisme dėl atidavimo jam, kai apie tai sužinos, ir po to bėglio žmoną, vaikus, jo turtą, su kuo bus nuo jo išėjęs, ieškotis jam bus galima iš to pono, pas kurį gyveno, ir kokie asmeniniai daiktai to bėglio bus, tie prie jo pasiliks. O jeigu bus kas nors prie to bėglio iš to pono daiktų, pas kurį jis iki pagavimo tarnavo, tokiam ponui pagal to bėglio pasakymą, kaip teisme pasakys, jie turi būti atiduoti. O jeigu ponas arba jo pareigūnas neatkeliautų po pranešimo per tą terminą į teismą, tada tas bėglys arba pagal savo asmeninį prisipažinimą arba pagal įrodymus tam, kieno jis bus, turi būti išduotas. Tačiau jeigu kas pradėtų savo bėglio pas ką nors per teismą ieškoti, toks, nors ir tą žmogų arba savo šeimynykštį ir sutiktų kur nors, neturi jo be teismo imti, bet iki teismo pabaigos jo ieškoti turi. Jeigu kas kelyje aptiktų savo bėglį, kuris jam amžina teise nepriklauso, tik būtų padaręs kokią nors žalą arba būtų kuo nors jam skolingas, tokį taip pat turi vesti į pilies teismą arba per teismo sesijas į to pavieto žemės teismą, arba pas tą poną, kam jis tuo metu tarnauja, ir ten su juo sau teisingumo ieškotis taip pat po teismo pranešimo tam ponui, pas kurį tuo metu jis tarnautų, aukščiau aprašyta tvarka. O jeigu neturės tuoj pat su savimi įrodymo, dėl to jam turi būti paskirtas tinkamas terminas pagal kelio nuotolį, o tas apkaltintasis kalėjime iki teismo sprendimo turi būti laikomas.
XVII straipsnis
Kaip apie pabėgusią dvaro arba nelaisvąją šeimyną [tėvoniniai šeimynykščiai arba šeimynykščiai iš karo belaisvių – past. J. M.] turi būti pranešta ir kaip ji turi būti atiduota
Jeigu kieno dvaro arba nelaisvoji šeimyna pabėgtų ir tas, nuo ko pabėgs, pranešęs apie kokią nors sugautinę [atlygis už pabėgusių šeimynykščių sulaikymą – past. J. M.] ir išvykęs jos vytis pas ką nors ją rastų, tada turi tam, pas ką šeimyną užtiks, duoti sugautinę, apie ką anksčiau buvo pranešęs, ir savo šeimyną pas save paimti, neduodamas nieko daugiau nei sugautinė tam, kieno dvare sugauta bus. O jeigu kas nors kieno šeimyną pas save slėptų, ir tas, kas ieško, kai po kelių kartų tai pranešė ir apie tai turguje šaukė paskelbdamas, ir po to tas, kieno šeimyna, per kelias savaites pas ką ją surastų, tada tas turi už kiekvieno šeimynykščio maistą už savaitę po du grašius jam davęs savo šeimyną gera valia paimti. O jeigu kas tokios šeimynos gera valia atiduoti nenorėtų ir į teismą dėl to būtų pašauktas, tada tas, kas jos savavališkai prieš šį įstatymą neatidavė, įrodžius turi dar prie jos atidavimo už darbų praleidimą už kiekvieną savaitę atlygį nuo kiekvienos galvos po šešis grašius sumokėti. Ir taip pat turi būti suprantama ir teisiama dėl samdinių bei samdinių moterų.
XVIII straipsnis
Apie dvaro ir nelaisvąją šeimyną, kuri pabėgs nuo savo pono
Nustatome, jeigu kas kieno nors nelaisvąją šeimyną išvestų arba žinodamas pranešimą [apie bėglius] pas save slėptų ir tai prieš jį teisme būtų įrodyta, tada toks privalės tos šeimynos ieškoti ir suradęs atiduoti tam ponui. O jeigu jos surasti negalėtų, tas, paskelbęs teisme pagal sąžinę, kad tos šeimynos iš tikrųjų surasti negalėjo ir apie ją nežino, privalės už tą šeimyną pats sumokėti tą kainą kaip aukščiau aprašyta ir žalą atlyginti tokią, jeigu ta pabėgusi šeimyna ją padarė savo ponui ir už darbų praleidimą nuo to laiko, nuo kurio jam ta šeimyna nedirbo, už kiekvieną savaitę už vyrą ir moterį po šešis grašius. Tačiau jeigu ta šeimyna po to pas tą priešingą šalį pasirodytų ir tas, kieno ta šeimyna, norėtų ją pas save turėti, tada tuos pinigus, ką už jų galvas buvo paėmęs, turi grąžinti ir savo šeimyną pas save paimti, kad kiekvienas prie savo pasiliktų. Ir prie šeimynos grąžinimo priešinga šalis ir žalą, teismines išlaidas, ką pirmiau jis savo šeimynos iš jo ieškodamas sumokėjo, privalės įrodžius sumokėti arba iš tų pinigų, už tą šeimyną anksčiau jam duotų, išskaičiuoti.
XIX straipsnis
Apie laisvus žmones, kurie bado metu parsiduoda į nelaisvę ir apie pardavimą dėl kitų priežasčių nelaisvosios šeimynos
Kas bado metu pats save su žmona arba sūnų, dukterį į nelaisvę parduotų ir raštą dėl to duotų, tokio rašto neturi būti paisoma, bet kai tik badas pasibaigs ir jis pinigų gaus, turi tam, kam parsidavė, pinigus grąžinti. O jeigu neturės kuo sumokėti, toks turi išsitarnauti pagal tai, kaip apie tai aukščiau šiame skyriuje yra aprašyta. Tačiau jeigu kas savo nelaisvąją šeimyną bado metu ar dėl kokių nors kitų priežasčių parduotų, tas pardavimas turi būti laikomas amžinai.
XX straipsnis
Jeigu kas bado metu savo šeimyną išvarytų
Taip pat nustatome, jeigu kas bado metu savo nelaisvąją šeimyną išvarytų iš namų šalin, nenorėdamas jų maitinti ir išlaikyti, ir ta šeimyna pati save bado metu išsimaitintų, tokie jau neturi būti nelaisvieji, bet tampa laisvaisiais. Tačiau kai tą šeimyną išvarys, tada jie turi apie tai pranešti to pavieto pilies teismui arba miesto pareigūnams, burmistrams arba miestiečiams, kad juos išvarė, o jeigu ponas apie tą šeimyną nepraneštų ir neparašytų teisme apie jų pabėgimą, tai jau ta šeimyna turi būti amžinai laisva.
XXI straipsnis
Kas turi būti nelaisvieji
Nuo šiol nelaisvieji neturi būti laikomi dėl kitų priežasčių kaip tik [karo] belaisviai, o kita nelaisvoji šeimyna, taip pat vaikai ir [karo] belaisvių palikuonys turi būti įkurdinti ant žemės ir laikomi kaip tėvoniniai. O totorių nelaisvieji turi būti įkurdinti jų [totorių – past. J. M.] žemėse.
XXII straipsnis
Jeigu kas kam nors [savo] tarną [laikinai] priskirtų, o tas tarnas, padaręs žalą, nuo jo pabėgtų
Jeigu kas kam priskirtų tarną, o tas tarnas, padaręs žalą tam [laikinajam] savo ponui, pabėgtų nuo jo šalin, tada tas, kuris jį priskyrė ir už jį pasižadėjo žodžiu arba raštu, kad tas tarnas anam turi ištikimai tarnauti ir žalos nedaryti, turi jį pristatyti į teismą, o teisėjai turi jam paskirti laiką iki antrų teismo terminų, ir tam antram terminui suradę jį turi į teismą pristatyti, jeigu tas bėglys bus šioje valstybėje, o jeigu pabėgs už valstybės ribos, tada tokio ieškojimui turi būti suteiktas terminas iki trečių teismo terminų. Ir jeigu jis per tuos paskirtus terminus to bėglio nepristatytų, tada jis pats privalės tą žalą atlyginti, dėl ko bus deramai įrodyta. O jeigu po to tam ponui, nuo kurio tarnas pabėgtų, taip pasitaikytų jį pamatyti turguje arba sutikti kelyje ar kur nors kitur, tada jau jis pats neturi jo gaudyti, tačiau turi to, kas tą tarną priskyrė ieškoti ir žiūrėti. Jeigu tas ponas, nuo kurio tarnas pabėgtų, pralenkęs ir aplenkęs tą, kuris tą tarną priskyrė, norėtų arba pradėtų pats tą tarną vytis, tai jam bus galima, o tas, kuris tarną priskyrė, jau bus laisvas. Taip pat jeigu tas, kas tarną priskyrė, numirtų, tada pačiam ponui bus galima tokį tarną vytis. O jeigu kas turėtų nepriskirtąjį tarną ir tas jam žalą padaręs šalin pabėgtų, tada, jeigu ponas jį pavytų kelyje, galės, atvedęs jį į savo namus ir uždaręs, dėl jo sudaręs teismą esant trims arba dviem pašaliniams žmonėms šlėktoms ir vazniui jį teisti ir pagal teisę bei jo nusikaltimą nubausti. O jeigu nepavytų jo kelyje, bet aptiktų ten, kur priklausytų teismui, tada jau turi tą tarną į teismą vesti. Ir jeigu ponas įrodytų tai, kad tai yra jo tarnas, tada teismas turi tą tarną siųsti ir atiduoti jo pono nagrinėjimui dėl tos bylos, dėl ko ponas ji kaltins, paskyręs [teismas – past. R. J.] tai bylai vaznį ir du šlėktas. O jeigu kokia žala bus kaltinamas ir tas tarnas per teismą liks dėl kokių nors žalų kaltas, tada tai privalės savo ponui sumokėti, o iki sumokėjimo jo ponas turi jį savo kalėjime laikyti arba į teismo kalėjimą atiduoti. O jeigu toks tarnas nebūtų apkaltintas dėl žalų arba per teismą kaltas dėl jų nepasiliktų ir byla bus tik dėl to, kad išvažiavo arba išėjo, savo pono nepagerbęs ir neatsisveikinęs, už tai šlėkta turi tris dienas surakintas grandinėse pas tą poną, nuo kurio pabėgo, kalėti, o paprasto luomo asmuo – tris savaites taip pat kokiame nors kalėjime kalėti ir po to privalės savo poną pagerbti bei atsisveikinti. Vis dėlto ponas, laikydamas jį kalėjime, neturi jo per dideliu įkalinimu sekinti nei kūno bausmių daryti, nei luošinti, taip pat ir badu marinti.
XXIII straipsnis
Jeigu tarnai po pono įsakymo vagies arba kokio nors kito savo pono nusikaltėlio vytis ir gaudyti nenorėtų
Kadangi kartais taip atsitinka, kad tarnai po savo ponų įsakymo vagies ir kitų pono nusikaltėlių vytis ir gaudyti nenori, pateikdami tą priežastį, kad patys ponai nesivijo arba tuo atsikalbinėdami, jog jam nedera būti panašiais į budelį, dėl ko piktiems žmonėms ne tik palengvinimą, bet didelę apsaugą tuo daro, kad iš rankų pabėgtų tų, kurie juos sugauti galėtų, dėl to nustatome, kad kuris tik tarnas po savo pono įsakymo vagių ar kokių tik savo pono nusikaltėlių vytis arba gaudyti nenorėtų, toks pats, jeigu jis šlėkta – privalės kalėti mūsų pilyje šešias savaites, o jeigu nešlėkta – tada ponui pagal nusikaltimo svarbumą pačiam bus galima bausti. O jeigu kas tiems tarnams, kurie vytųsi arba pagautų kokį nusikaltėlį, tas nusikaltėlis įžeidinėdamas ką kandaus pasakytų, tai jiems niekuo kenkti neturi, bet tas kandus žodis jam pačiam, kuris prikalbėjo, pasiliks.
