ANTRAS SKYRIUS
Apie šalies gynybą
I straipsnis
Apie prievolę, kaip visi šios valstybės piliečiai turi eiti karo tarnybą
Taip pat su mūsų Ponų Tarybos ir visų mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, luomų pavaldinių pritarimu nustatome, kad visų luomų dvasininkai ir pasauliečiai, kunigaikščiai, ponaičiai ir valstybės pareigūnai, dvariškiai, dvarininkai ir žemionys, vėliaviniai šlėktos ir našlės, ir taip pat totoriai ir mūsų miestų miestiečiai, turintys žemės dvarus, ir kiekvienas nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo luomo, nieko neišskiriant, pilnametystės sulaukę, reikiamu laiku su mumis ir su mūsų palikuonimis arba su mūsų etmonais privalės patys asmeniškai atlikti karo tarnybą ir išrengti į karo tarnybą, kiek tik bus reikalinga, pagal visuotinių valstybės seimų nutarimą, koks tuo laiku poreikis bus nurodytas, ypač jei bus dėl visuotinio šaukimo nuspręsta, tai yra nuo žmonių, tiek tėvoninių ir išeivinių, ir iš dvarų tiek tėvoninių, tiek motininių, tiek ištarnautų bei pirktų ar kitaip įgytų. O našlės, našlaičiai ir nepilnamečiai vaikai turi išrengti į karo tarnybą pagal savo dvaro vertę apginkluotus raitelius, kaip bus nustatyta Seime. Ir vietoje, nurodytoje mūsų raštais, kiekvienas turi asmeniškai stoti ir užsirašyti bei būti pasirengęs šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, didžiajam etmonui prisistatyti tą dieną, kuri tam užsirašymui bus paskirta ir paskelbta. O jeigu keletas brolių būtų neatsidaliję, tada broliai turi iš savo tarpo tinkamiausią, pilnametį išrinkti ir pasiųsti, kuris iš neatidalyto dvaro turi eiti karo tarnybą tuo būdu, kaip aukščiau yra aprašyta. Taip pat norime turėti ir nustatome, kad visi mūsų pavaldiniai, miestiečiai, visuotinės būtinybės metu su kitais mūsų žmonėmis karo tarnybą eitų arba su mūsų leidimu į karą išrengtų pagal Seimo nutarimą. O jeigu kas nors iš tų mūsų šlėktos pavaldinių ir visų riterių, taip pat ir visų luomų, turinčių žemės dvarus, karo tarnybos neitų ar atvykęs paskirtu terminu neužsirašytų, o nors ir užsirašytų, o rikiuotės nesulauktų arba ir išsirikiavęs be mūsų ar mūsų didžiojo etmono leidimo pasitrauktų, tada savo dvarą praranda – jis atitenka Respublikai ir mums, valdovui, tuo būdu kaip kare netarnavusio. Ir dėl to mes, valdovas, pažadame šią didžiojo etmono tarnybą duoti vertiems ir patikimiems šlėktų tautos žmonėms, kilusiems nuo seno iš šitos mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir į tą vietą paskirti.
II straipsnis
Apie nutarimą ir šalies gynybą
Pažadame ir nustatome amžiniems laikams, kad jeigu bus būtinybė ginti tą mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nuo kurio nors mūsų priešo ar kovą vesti, tada mes patys, valdovas, su mūsų ponais tarėjais neturime ir negalėsime to padaryti, nei sidabrinės, nei jokių mokesčių ir jokių rinkliavų nustatinėti, kaip nuo pavaldinių kunigaikščių, ponų ir žemionių, taip ir nuo miestų ir mūsų, valdovo, pavaldinių, kol pirmiau susirinks visuotinis Didysis Seimas, į kurį pagal įsakymus ir mūsų raštus turės visi luomai, priklausantys Seimui, suvažiuoti, ir ten Seime, mes, valdovas, su jų malonybėmis ponais tarėjais ir žemių pasiuntiniais su jų patarimu ir vieningu pritarimu tokius reikalus dėl karo aptarsime ir nustatysime. Ir koks būdas bendrai su visų luomų nutarimu Seime aptartas ir nustatytas bus, tokios tvarkos turi būti laikomasi, ir ne kitaip. O be Seimo ir visų luomų sutikimo pradėti ir vesti karo neturime.
III straipsnis
Apie neatleidimą nuo karo tarnybos mūsų raštais ir taip pat ką galima atleisti
Taip pat nustatome, kad mes neturime nieko nuo šalies karo tarnybos atleisti tiek žodiniu įsakymu, tiek mūsų raštais ir iš kariuomenės leisti pasišalinti. Taip pat ir mūsų etmonai negalės atleisti ir iš kariuomenės leisti pasišalinti, išskyrus tuos mūsų pareigūnus ir tarnus, kuriuos mes, valdovas, tam laikui mūsų tarnyboms ir valstybės reikalams paliksime. Vis dėlto ir tie savo būrius pagal Seimo nutarimą turės išrengti. Seniūnai ir pasienio laikytojai karo metu taip pat privalės iš savo dvarų, kaip ir kita šlėkta, į kariuomenę savo būrius karo tarnybai išrengti ir pristatyti. Ir jie patys, ypač tie, kuriems mes į kariuomenę mūsų ir Ponų Tarybos arba mūsų etmono raštais eiti neįsakytume, tie savo būrius, ką iš tarnybų privalės išstatyti, turi pilių gynybai ir poreikiui prie savęs palikti, prie tų mūsų pilių, kurias nuo mūsų laiko.
IV straipsnis
Apie įkeistus dvarus, kas iš jų karo tarnybą turi eiti
Taip pat nustatome, jeigu kuris ponas arba šlėkta vienas kitam dvarą už pinigų sumą įkeistų, tada tas, kas įkeitimu paims ir laikys, iš to turi perimti karo tarnybą ir privalės ją atlikti.
V straipsnis
Apie žemių, rūmų ir pavietų vėliavininkus
Vėliavininkystės visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir pavietuose, kur iki to laiko buvo tokia tvarka, tokiu būdu turi būti ir išsaugota, tad mes, valdovas, kitokių vėliavininkų neturime skirti, tik garbingus, tinkamus, sumanius žmones, gimusius toje valstybėje ir sėslius tame paviete. Vis dėlto tos vėliavininkystės pareigybės neturime duoti kitaip kaip tik per kiekvienos žemės ir pavieto piliečių, patikimų asmenų išrinkimą ta tvarka, kaip apie teismo ir valstybės pareigūnų rinkimą šiame Statute yra aprašyta. Ir iš tų išrinktų asmenų bei nuo luomų pristatytų, kas mums su ponais tarėjais tinkamiausias pasirodys, tą mes su mūsų, valdovo, viršenybe į tą pareigybę paskirsime ir mūsų privilegija patvirtinsime. Ir vėliavininkas, kai laikys vėliavą, turi būti su gerais šarvais ir šalmu arba šišaku, su ginklu ir kad jo žirgas būtų geras. O vėliavą pats vėliavininkas savo būryje rikiuotės metu ir pagal poreikį turi laikyti ir deramai šioje tarnyboje dėl mūsų ir valstybės poreikių turi saugoti pagal vėliavininkams priklausančią dorovę ir pareigą, neperduodamas savo vietos kitiems, išskyrus prarasdamas tarnybą dėl sunkios ligos. O vėliavos jiems turi būti duotos pagal seną paprotį iš mūsų iždo. Ir žemių bei rūmų vėliavininkai turi būti savo pareigybėse pagal senąjį paprotį išsaugomi, o Žemaitijos žemėje pagal senovinį įprastinį paprotį turi būti išsaugoti.
VI straipsnis
Apie šlėktų rinkimąsi ir traukimą į karą
Taip pat mes, valdovas, dėl tvarkingesnio traukimo į karą, kad dėl to žmonėms nebūtų nuostolio, nustatome taip: jeigu pagal visuotinio Didžiojo Seimo nutarimą būtų nuspręsta dėl visuotinio šaukimo, tada vėliavininkas, davęs apie tai žinią šlėktoms, kiekvienas savo paviete turi išvažiuoti pats ir savo raštais pranešti šlėktoms rinkimosi vietą prie to pavieto sienos, kaip reikia traukti į paskirtą kariuomenės rinkimosi vietą ir pranešti dieną – kurią dieną pas jį privalo prisistatyti. Ir tokie raštai turi būti skelbiami miestuose, turguose, prie bažnyčių ir jų nuorašai visur turi būti prikalami. Ir jie [šlėktos] privalės tai padaryti ir pas jį neatsikalbinėdami tuo laiku ir į tą vietą su savo būriais, privalančiais kare tarnauti, suvažiuoti, kaip jiems jo bus nurodyta. Ir ten pat vėliavininkas, susirinkęs su jais ir turėdamas apie kiekvieną iš jų gerą žinią ir rūpestį, turi traukti kartu kuo tiesiausiai į nurodytą surašymo vietą. Taip pat, jeigu kaštelionas dėl kokių nors priežasčių kartu su šlėktomis savo paviete suvažiuoti negalėtų, tada turi kuo greičiau kelyje su vėliavininku ir su kitais iš to pavieto susijungti. Ir ten, su kaštelionu susitikęs, vėliavininkas turi to pavieto šlėktas atiduoti ir pasakyti kaštelionui bei pranešti, ar visiškai visi yra, tai yra ko nėra ir kas yra. O kuriame paviete kašteliono nėra, tada pas maršalą, kuris tokią pat galią turės kaip ir kaštelionas. Ir kai jau su kaštelionu arba maršalu susijungs vėliavininkas su šlėktomis, tada visi bendrai pagal kašteliono arba maršalo nurodymą turi traukti pas tos vaivadijos vaivadą ir, susijungę su juo, kaštelionas arba maršalas su vėliavininku turi atiduoti vaivadai šlėktas ir pasakyti, ko nėra. Ir po to, kur jau visi tie, kaip ponai vaivados su kaštelionais ir maršalais, ir su vėliavininkais turi traukti į vietą, mūsų nurodytą, arba pas etmoną, kur bus įsakyta, ir toje vietoje visada prie vaivados stoti, o ne atskirai, būdami savo ponų vaivadų paklusnybėje ir pagal jų nurodymus. O traukdami privalo su uolumu sergėti ir drausti, kad kariaujantieji iš to jo pavieto niekam jokio nuostolio kelyje ar stovykloje apsistojus dėl nieko nedarytų, bet sau ir savo žirgams per derybas už pinigus, o ne pagal nustatymą, maistą ir pašarus pirktų, išskyrus laisvas ganyklas vasaros laiku laisvose pievose ir laukuose, javų nenaikinant ir veltui neimant. O kas prieš draudimą išdrįstų kam kokį nors nuostolį padaryti, tada vaivada arba kaštelionas, kol dar pono etmono nebus pasiekę, turi jiems teisingumą nustatyti ir išieškojimą iš kaltojo bei jo turto, pats iš karto nevilkindamas, padaryti. Ir kariaujantys iš to pavieto šlėktos privalės jam dėl viso to, kaip aukščiau aprašyta, paklusnūs būti. O prieš nepaklusniuosius ir besipriešinančiuosius, taip pat kaltuosius pagal teisę turi laikytis ir bausti juos nuteisdami dėl to ir ką pagal teisę nusipelnys, tą jie turi atkentėti. O kol vėliavininkas ir šlėktos su kaštelionu arba maršalu traukia, iki tol šlėktą už kam nors padarytą nuostolį teis vėliavininkas, pasisodinęs šalia savęs keletą šlėktų, ir pagal nuosprendį turės teisę išieškojimą padaryti. O jeigu būtų kruvinas reikalas, tai yra dėl gyvybės netekimo, tai turi būti atidėta iki etmono teismo. Vis dėlto kaltinamasis dėl to reikalo turi būti per vėliavininką priesaika įpareigotas atvykti į teismą. Taip pat jeigu kas iš mūsų šlėktų pavaldinių pagal tą mūsų nustatymą nenorėtų pas vėliavininką atvykti ir su juo kartu važiuoti, tada tas su vėliavininko nurodymu turi būti pono etmono stovykloje įkalinimu nubaustas pagal etmono nuomonę. Ir nuostolius, jeigu kam tas kelyje traukiant padarytų, privalės dvigubai sumokėti pagal skundo įrodymą. O Žemaitijos žemė į karą turi traukti pagal seną paprotį, vadovaujant savo Žemaitijos seniūnui.
VII straipsnis
Visa pavieto šlėkta privalo stoti po vėliava
Taip pat norime turėti ir griežtai įsakome, kad visi mūsų pavaldiniai, kaip seniūnai, laikytojai, pakamariai ir kiti pavietų bei šalies pareigūnai, taip ir riterija, šlėktos ir kiekvienas šlėktų luomas, privalantis karo tarnybą atlikti, kare, ne kur kitur rikiuotųsi, nei kitur patys asmeniškai stotų, tik su būriu po savo pavieto vėliava, kuriame paviete jie yra įsikūrę. O jeigu kuris iš jų tarnautų mums, valdovui, mūsų dvare, arba kareivių pinigus rinktų, arba taip pat pas ką nors iš mūsų ponų tarėjų ar pareigūnų ar taip pat pas ką nors kitą tarnautų, tada tas privalės į savo vietą po vėliava pastatyti brolį arba savo giminaitį, arba tokį gerą šlėktą kaip ir pats, kad tuo savo vietos neapleistų ir nepavėluotų, gresiant savo dvaro praradimu. Ir tas jo būrys, visada turi būti tarp kitos šlėktos prie vėliavininko ir elgtis pagal vėliavininko nurodymus, o ne pagal savo asmeninius. O ponai tarėjai ir mūsų šalies bei dvaro pareigūnai, kunigaikščiai, ponaičiai – tie turi stoti į savo vietas pagal seną paprotį kaip žemiau apie tai aprašyta.
VIII straipsnis
Apie šlėktas, kurie turi dvarus įvairiuose pavietuose
Nustatome, kurie šlėktos mūsų pavaldiniai turi savo dvarus įvairiuose pavietuose, tas turi tame paviete, kuriame bus pagrindinis jo dvaras iš visų savo tėvoninių, ištarnautų, pirktų ir žmonos dvarų, pats stoti ir savo būrį pristatyti. O kiti luomai turi elgtis pagal aukščiau esantį septintą straipsnį.
IX straipsnis
Apie dvasininkus, kaip jie turi eiti karo tarnybą
Taip pat nustatome, kad visi dvasininkai iš savo dvarų, suteiktų, pasaulietinių ir bažnytinių, iš kurių valstybės karo tarnyba būdavo einama, taip ir iš dvarų, tėvoninių, pirktų, gautų už įkeitimą, šlėktiškų, karui privalomų, valstybės karinę tarnybą privalo eiti, tuo pačiu būdu išrengdami iš tų savo dvarų būrius ir prie jų už savo asmenį šlėktą, gerą žmogų, karui tinkamą, pagal valstybės Seimo nutarimą. Ir tuos savo būrius turi statyti po pavieto vėliava, tarp piliečių tų pavietų, kuriuose kas iš jų pagrindinius dvarus turi. Taip pat, pagal visų luomų pritarimą ir pagal prašymą Vilniaus Kolegijos kolegiatų, iš tų dvarų, kurie nuo kieno nors tai Kolegijai suteikti arba kokiu nors būdu gauti ir iki šio laiko turimi, dėl išrengimo į valstybės karo tarnybą jie yra laisvi. Bet jeigu Vilniaus Kolegija dar daugiau dvarų kokiu nors būdu, po išleidimo šio Statuto įsigytų, tada iš tų visų dvarų jie privalės išrengti būrius į valstybės karo tarnybą, lygiai kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėktos. Vis dėlto jei bendrame Seime koks mokestis Respublikos gynybai būtų nutartas, tada jie nuo visų savo Kolegijos turtų, kokiu nors būdu prieš tai ir po to įsigytų, tokį mokestį privalo sumokėti. O teismo bylas, iš visų tų savų turtų, kuriuos dabar turi įsigiję, spręs tokiu pat būdu kaip ir kiti dvasininkų luomai.
X straipsnis
Kad po išsirikiavimo iš kariuomenės neišsivažinėtų ir apie išsidėstymą
Taip pat nustatome, kad kiekvienas mūsų pavaldinys, aukščiau aprašytu būdu užsirašęs į rikiuotę su tais žirgais ir ginklais, su kuriais pasirodė pas mus ar pas mūsų etmoną, privalės kare tarnauti iki visiško mūsų kariuomenės paleidimo. O kas iš mūsų pavaldinių, nors ir užsirašęs ir išsirikiavęs, be etmono leidimo ir žinios iš kariuomenės išvažiuotų arba sau priklausantį būrį į namus paleistų, tas dvarą praranda kaip kare netarnavęs. O jeigu tas, kas pinigus pas ką už karo tarnybą ėmęs, o būtų žmogus ne sėslus ir taip padarytų, tas kiekvienas savo garbę praranda, kaip iš mūšio būtų pabėgęs. O per surašymą mūsų etmonas turi įsakyti kiekvieną žirgą pagal spalvą ir įdagą, kuris bus ant žirgo, surašyti ir rejestre nupiešti. O kariai turi rikiuotis kare prie vėliavininko vienoje vietoje, o ne skirtingose.
XI straipsnis
Kas dėl savo negalios į karą atvykti negali
Taip pat nustatome, jeigu kas, privalantis kare tarnauti, pagal Dievo valią būtų paliegęs dėl sunkios ligos, dėl kurios į mūsų tarnybą negalėtų atvykti ir neturėtų suaugusio sūnaus, tada jis turi pranešti savo vėliavininkui, kuriame paviete yra, ir prie jo trims šlėktoms, kurie jo negalią savo akimis apžiūrėję, tai turi mums arba mūsų etmonui pagal savo sąžinę pranešti. O tas privalės pasiųsti savo būrį iš dvaro ir į savo vietą gerą ir tinkamą karui žmogų. O ponai tarėjai, mūsų pareigūnai ir kiti luomai, kurie nestoja po pavieto vėliava dėl savo ligos, tie už save tuo būdu pagal valstybės nutarimą ir savo dvaro vertę privalės išrengti būrį į karą. Vis dėlto, kas karo metu dėl sunkios ligos būtų paliegęs, tas turi pranešti mums, valdovui, o mums nesant, tada mūsų etmonui. O sugrįžę iš karo kiekvienas iš mūsų ponų tarėjų ir kitų luomų turi pasiaiškinti geru žodžiu prieš mus, valdovą, kad iš tikrųjų buvo paliegęs dėl sunkios ligos.
XII straipsnis
Apie sūnus ir vienas kito pakeitimą kare
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių šlėktų, būdamas pats sveikas ir turėdamas suaugusius sūnus, aštuoniolikos metų, o ne mažiau, ir tas sūnus nebūtų su juo atsidalijęs arba ir būtų atsidalijęs ir būtų tinkamas karo tarnybai, tada tas sūnus gali už tėvą kare tarnauti su savo tėvo būriu. Vis dėlto tas, toks tėvas turi atvesti tą savo sūnų pas savo vėliavininką, kuriame paviete yra, ir jam pasakyti. Ir vėliavininkas turi apie jį mūsų etmonui pranešti. O mūsų etmonas privalės tą į sąrašą įrašyti ir mūsų tarnybai priimti.
XIII straipsnis
Kas pavėluotų per terminą į kariuomenę atvykti
Nustatome, jeigu kas pavėluotų užsirašymo terminui, nustatytam mūsų raštais, ir į kariuomenę nepasiskubintų ir per terminą pas mus ir pas mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmoną neprisistatytų be pagrįstos priežasties, tada tuos nerūpestingus ir nepaklusnius mūsų didysis etmonas turi įsakyti įrašyti į ypatingą rejestrą, pridedant tai, kas kiek ilgai pavėlavo. O tie visi tokiu būdu turi būti nubausti, kad mes, valdovas, per Lietuvos etmoną turime juos išsiųsti į pasienius arba ten, kur pasirodys poreikis Respublikai. Ir jie dukart ilgiau tiek, kiek pavėlavo, privalės ištarnauti. Ir tai reikia suprasti apie visuotinį šaukimą iš Seimo.
XIV straipsnis
Kas iš mūšio pabėgtų
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūšio pabėgtų, tada tas su pagrįstu etmono įrodymu mūsų, valdovo, sprendimu praranda dvarą ir garbę.
XV straipsnis
Kas kare savo žirgus, šarvus, ginklus kam paskolina
Taip pat nustatome, jeigu kas, būdamas kariuomenėje, kam kare paskolintų dėl karinio patikrinimo užrašytą žirgą, šarvus ir bet kokius ginklus, su kuriais pats atvyko tarnauti, ir tai dėl jo būtų įrodyta, iš jo visa, kas buvo paskolinta, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono turi būti paimta.
XVI straipsnis
Po kiek imti už surašymą
Nustatome, kad mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas neįsakytų daugiau imti savo raštininkams už mūsų kariuomenės surašymo darbą, o tik po lietuvišką pusgrašį už žirgą, ir tai tuo laiku, kai mūsų kariuomenė suvažiuoja. O kai mūsų kariuomenė turi būti paleista, tada nei etmonas, nei jo raštininkai, pagal mūsų malonę, nieko neturi už surašymus imti. Ir etmonas turi kariuomenę iš rejestro paleisti. Tačiau šlėktos kvitų iš etmono per kariuomenės paleidimą imti neprivalės, išskyrus, kas pats dėl kokių savų poreikių pareikalautų kvitą paimti. O etmonai privalo turėti tvarkingus kariuomenės surašymo rejestrus ir atidžiai juos saugoti bei turėti savo raštininkus kariuomenės surašymui, gerus žmones, šlėktas ir dėl to prisiekusius.
XVII straipsnis
Apie vėliavininkus, kad žemionių nepaliktų namie ir neatleistų nuo karo tarnybos
Taip pat nustatome ir įsakome, kad mūsų vėliavininkai nedrįstų jokio žemionio ir bet kurio luomo žmogaus, privalančio kare tarnauti, namie palikti, nuo karo atleisti ir iš kelio arba iš kariuomenės paleisti. O jeigu kurį žemionį namie paliktų ir vėliavininkas to etmonui nepraneštų bei nuslėptų ir tai būtų prieš jį įrodyta, kad tai tyčia padarė, tada tas vėliavininkas savo vėliavininkystės pareigybę praranda.
XVIII straipsnis
Apie šlėktų namų ir kluonų užpuolimus
Nustatome, jeigu kas, būdamas kare arba kelyje į kariuomenę ar taip pat iš kariuomenės traukdamas, kam iš dvasininkų ar pasauliečių luomų namą arba kluoną užpultų ar tvenkinius ir kūdras išžvejotų arba kokį nors nuostolį padarytų ir jeigu per tokį smurtinį užpuolimą ką namie užmuštų arba sužeistų, sumuštų arba prievartą prieš moterį padarytų, tada tas su pagrįstu įrodymu turi būti nubaustas mirtimi. Ir už prievartą ir nuostolį atskirai dėl kiekvieno užpuolimo turi sumokėti iš savo kilnojamo ir nekilnojamo turto. O jeigu neužmuštų, nei sužeistų ir sumušimų jokių nepadarytų, tik ką paimtų arba kokį nuostolį padarytų, tada tas su pagrįstais įrodymais bus kaltas dėl prievartos bei nuostolio ir turės dvigubai sumokėti. Ir dėl tokių skriaudų ir nuostolių nuskriaustasis turi sau teisingumo ieškoti, traukdamas [žygiuodamas į karą ar iš karo] – pas vėliavininką arba kaštelioną ar vaivadą pagal šeštąjį straipsnį šiame skyriuje, o esant kariuomenėje – pas Lietuvos etmoną. O jeigu kas dėl kokios priežasties negalėtų sau teisingumo traukdamas į kariuomenę arba kariuomenėje pas etmoną įrodyti, tokiam ir po to bus galima su sėsliuoju – teisingumo sau ieškoti priklausančiame teisme pagal nusikaltimą, pašaukiant dėl to jį per pirmą galutinį terminą kaip į žemės taip ir į pilies teismą. O su nesėsliuoju – ten sau teisingumo ieškoti, kur jį galėtų aptikti arba per jo poną, pas kurį jis tarnautų.
XIX straipsnis
Apie maistą kare, jeigu kam jo neužtektų
Nustatome, jeigu kam iš mūsų pavaldinių, esančių kare, stovint su kariuomene vienoje vietoje, maisto pačiam arba jo žirgams neužtektų, tas su etmono pasiuntiniu [вижомъ] turi važiuoti ir paimti pagal poreikį maisto sau bei žirgams ir sumokėti pagal mūsų ar mūsų etmono dėl to esantį nustatymą, atsižvelgdamas į derlių. Tačiau malkas turi imti laisvai, kur stovės, bet neturi namų ardyti ir tvorų deginti, tvenkinių ir kūdrų išžvejoti nei nusausinti, rugių, javų tyčia naikinti nei mindyti. O jeigu kas kam kokį nuostolį padarytų, tas turi nuostolį dvigubai atlyginti. Ir jeigu kas ant žieminių ar vasarinių javų su gurguole tyčia apsistotų ir nuostolį padarytų, tą ponas etmonas turi bausti pagal nuostolį ir jo nusikaltimą su tinkamu atlyginimu nukentėjusiajam. Taip pat kas, turėdamas pakankamai maisto savo gurguolėje ir vis dėlto jo nevartodamas, kitą sau rastų ir prie pasiuntinio imtų, tas tą, ką paims, ir tam, iš ko paims, dvigubai grąžinti arba sumokėti turės.
XX straipsnis
Apie etmono žvelgūno [вижа] ėmimą dėl maisto pirkimo ir ką jam duoti
Taip pat nustatome, norėdami tai turėti, kad būnant kare kam dėl maisto trūkumo prireiktų žvelgūno, tada mūsų etmonas privalės skirti žvelgūnus maistui pirkti ir jo žvelgūnams nieko neturi būti duodama, išskyrus dėl prievartos, sumušimo ir tam, kas dėl savo nuostolio žvelgūną imtų, tokiam žvelgūnui turi būti duota po grašį už mylią. O jeigu vietoje, nevažiuojant mylios, taip pat turi būti po grašį duota.
XXI straipsnis
Apie prievartą ar karinį užpuolimą stovykloje
Taip pat nustatome, jeigu kas būdamas mūsų tarnyboje ar stovykloje arba traukiant kelyje vienas kitą tyčia arba ginčo būdu užpultų ar prievarta stovyklą arba sustojimo vietą užpultų ir ką užmuštų arba sužeistų ir tai būtų prieš jį įrodyta, tas gyvybės netenka. O jeigu nesužeistų, bet tyčia savavališkai užpuolęs smogtų, o nors ir nesmogtų, bet negarbingais žodžiais gėdintų arba kokį nuostolį padarytų, tą ponas etmonas su pagrįstu įrodymu turi nubausti pagal savo nuožiūrą ir pagal straipsnius, kurie tuo metu apie ramų elgesį kariuomenėje buvo paskelbti.
XXII straipsnis
Apie samdytus už pinigus žmones, kaip jie turi iš savo dvarų karo tarnybą eiti
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių imtų mūsų pinigus arba pas mūsų ponus tarėjus, kunigaikščius, ponus ir kitus luomus, raitelių ar pėstininkų karinei tarnybai, tie samdyti už pinigus žmonės, rotmistrai ir jų draugai [товариши, raiteliai kariai] asmeniškai tie, kas samdyti už mūsų, valdovo, pinigus – tarnaus mūsų samdinių būryje. O tie, kurie iš ko kito pinigus paėmė, turės stoti būryje to, iš ko pinigus paėmė, ir asmeniškai už save žmones, garbingus šlėktas su būriu, kurį iš savo dvarų privalės pristatyti po pavieto vėliava, privalės nuolat turėti ir pristatyti pagal tą baudą, dėl neatvykusiųjų į karinę tarnybą, aukščiau aprašytą, kad už tuos pinigus, kuriuos už kareivių tarnybą ima, karo tarnyba nuo jų dvarų nedingtų.
XXIII straipsnis
Apie priėmimą atvykusių samdomų žmonių [algininkų] ir kaip jie turi traukiant elgtis
Taip pat nustatome, kad atvykusius žmones, kaip svetimus, taip ir kaimynus užsieniečius, priimti ir vesti į mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir per tą valstybę neturime, išskyrus su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos žinia ir patarimais. Vis dėlto tie atvykę žmonės, kaip ir vietiniai kareiviai, neturi kitais keliais į kitas vietas traukti ir kitur stovykloje apsistoti, tik ten, kur mes, valdovas, arba didysis etmonas, tos Didžiosios Kunigaikštystės, nurodys ir stovyklą paskelbs. Ir iš kelio bei stovyklų, mūsų didžiojo etmono jiems duotų ir nurodytų, jie važinėti dėl maisto niekur neturi, tik ten kelyje, nakvynės vietose ir stovyklose iš šalies atvežtą maistą arba prekyvietėse ar pagal nutarimą, kaip mes su mūsų tarėjais nustatysime arba mums nesant etmonas nustatys, turi pirkti. Ir tvarką dėl aprūpinimo tuo maistu, ir kainą taip pat mes su mūsų šios valstybės tarėjais nustatysime tuo laiku pagal poreikį.
XXIV straipsnis
Apie pinigų nedavimą kuopoms [на роты] samdyti žemiau aprašytiems luomams
Nustatome, kad karo metu, kai bus vykdomas pagal Seimo nutarimą visuotinis šaukimas, neturime vaivadoms, seniūnams ir pasienių laikytojams, toms pilims, kur jie turės seniūnijas ir valdas (деръжавы), duoti pinigų kuopoms, bet su savo asmeniniais būriais iš jiems priklausančių urėdų ten turi pasilikti. Vis dėlto tą pilį turime aprūpinti pagal poreikį rotmistrais ir samdomais žmonėmis, o tie rotmistrai turi elgtis pagal to seniūno arba laikytojo valdžią ir nurodymus. Vis dėlto didžiojo etmono valdžios niekuo nesumažinant, nes ne tik rotmistrai, bet ir patys pasienio seniūnai karo metu etmono valdžiai ir paklusnumui priklauso. O jeigu mes pareikalautume kurio iš tų vaivadų, seniūnų ir laikytojų į lauką tai mums iš ten pervesti, tada bus galima jam pinigus už samdinius duoti.
XXV straipsnis
Apie priklydusius kare
Nustatome ir taip norime turėti, kad kiekvienas mūsų kariuomenėje traukiant, nedrįstų laikyti priklydusio žirgo daugiau negu tik per naktį ir dieną, bet po to nurodyto laiko turi jį iš karto atvesti mūsų Lietuvos etmonui. O jeigu etmonas būtų toli, tada savo vyresniajam, ir jis tuo pat metu turi etmonui pasiųsti. O kas laikytų priklydėlį daugiau negu tą minėtą laiką, tas tą žirgą privalo su atlygiu grąžinti. Taip pat ir kiekvieną rastą daiktą nešti etmonui. Ir mūsų etmonas turi įsakyti už priklydusius neimti daugiau tik grašį už žirgą, ir apie kitus dalykus etmono stovykloje pranešti ir tai, ką rado, turi etmono pareigūnui atiduoti ir etmono pareigūnas, tam kieno tai bus, turi įsakyti atiduoti nemokamai.
XXVI straipsnis
Kaip toli nuo etmono turi stovėti karo prievolininkai kariuomenėje
Taip pat nustatome, kad niekas nedrįstų toliau negu mylia nuo mūsų etmono kariuomenėje stovėti, bet taip, kaip jiems etmonas pagal laiką ir poreikį įsakys.
XXVII straipsnis
Apie draudimą imti maistą savavaliams žmonėms
Jeigu kas iš mūsų pavaldinių, kokio tik luomo, vadinamų samdomais žmonėmis, kareiviais, be mūsų arba šios valstybės didžiojo etmono raštų stovykloje kur nors mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, apsistotų ir ten toje stovykloje arba keliu traukdami, maistą veltui arba pagal nustatymą imtų bei kokį nuostolį padarytų ir kur arti būtų didysis ponas etmonas šios valstybės, Didžiosios Kunigaikštystės, tada tas turi būti pono etmono pašauktas per trumpiausią terminą, kaip tik galėtų iš tos vietos pas poną etmoną atvykti ir pasirodyti pagal įstatymą prieš etmoną, tada tas turi būti už tai pagal etmono nuomonę nubaustas ir paimtas maistas arba koks padarytas nuostolis dvigubai iš jo turto turi būti nukentėjusiajam atlygintas. O jeigu ponas etmonas būtų toli ir nukentėjusiajam būtų sunku jį pasiekti, tada tas savavalis turi būti nukentėjusiojo pašauktas į pilies teismą per trumpiausią terminą, kaip tik galėtų atvykti. O jeigu būtų nesėslus, tada turi būti pristatytas dėl bylos į tą patį pilies teismą. Ir kai ten bus patrauktas dėl bylos ir pagal teismo nuosprendį liks kaltu, turi būti nuteistas ir nubaustas kaip plėšikas ir vagis ir nuostolis iš jo turto turi būti dvigubai atlygintas. O jeigu neatvyktų pas etmoną ar į pilies teismą ir dėl to nepasiaiškintų, tada ponas etmonas arba pilies teismas turi apie jį paskelbti ir duoti apie tokį žinoti visoje valstybėje, teismuose savo raštais, jei būtų sugautas ir ten taip nubaustas, kaip aukščiau aprašyta.
____________
Darbinis vertimas. Autorius Ričardas Jaramičius. LDK institutas. Taisoma ir pildoma…
